Kai kalbame apie tradicijas, turime platų ir sudėtingą lauką. Ar tos tradicijos nutrūkusios, jei galvotume apie XX amžiaus pradžią? Juk tada mūsų periodika labai vystėsi, ėjo į viešumą. Sunku pasakyti, ar mes visai nebeturime to ryšio. Vien tai, kad tą klausimą keliame, rodo, jog tas ryšys yra. Klausimas rodo arba ryšio buvimą, arba pasigedimą. Jis nurodo į kažką, ką nėra lengva artikuliuoti. Turbūt šiuo atveju pasigendame vertybinių orientacijų lauko, erdvės, kuri labai ryškiai rodėsi XX amžiaus pradžioje, kai periodikos, kultūrinės žiniasklaidos atsiradimo impulsai buvo vertybinio pobūdžio: to reikėjo tautai, žmonėms, reikėjo tobulėti, kilti ir šviestis. Dabar tenka sakyti, kad tokio vientiso vertybinio lauko jau nebeturime. Lauko vientisumo problema verta didesnio dėmesio. Juk tikrai nėra taip, kad mūsų viešoji erdvė, atstovaujama žurnalistų ir medijų žmonių, neturi jokių vertybinių orientyrų. Taip negali būti žmogaus pasaulyje. Tik problema ta, kad viskas yra sumišę, nepakankamai skaidru, stinga hierarchijos. Neaišku, ko siekiame, kur einame, nėra aiškaus perimamumo, ryšio su kultūros tradicija ir vertybėmis.
Plačiau: Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Apie žiniasklaidą ir žmogų
