Poezijos kalba yra pramaišiui su vaizduote, su tikrais ar išsigalvotais dalykais. Man atrodo, kad bent jau poetui pirmiausia privalu tikėti, o paskui jau aiškintis savo santykį, kaip jis ką nors supranta, koks tas jo tikėjimas, ką jis tuo ar tuo norėjo pasakyti. Mažiausiai čia tinka žodis Bažnyčia (iš didžiosios raidės). Mano vaikystės bažnytėlės buvo mažytės, dažnai ir mes patys bandydavome jas pastatyti iš gimtųjų laukų akmenėlių. Gimtųjų čia irgi per skambiai pasakyta. Savo laukuos iš savo laukuose rastų, surinktų, iš ežero dugno ištrauktų akmenėlių. Tarp smilgų, rugiagėlių, kūkalių. Mes patys „laikydavome“ ten mišias, nepatogu prisipažinti, bet ir klausydavom išpažinčių, „sutuokdavom poras”.
Sigitas Geda. Būna šviesos, kuri prilygsta auksui (interviu, 2002)
