Mintys apie Henriką Radauską ir jo strėlės vietą lietuviškame danguje

Radausko aktualumas. Jis – grynas Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio produktas ir to periodo literatūros epigonas: poetai, kurie rašo, rašys po jo, galės duoti ką nors naujo tiktai perlipdami per jį, bet ne apeidami aplinkui. Radauskas – toliausiai nuėjęs mūsų „klasikinės“ poezijos formulavime, jos eksperimentuose ir formalinėse avantiūrose, kartu likdamas ištikimas „klasiškam“ poezijos idealui. Tai puikus išeities taškas į praeitį ir į ateitį atvertos plačios lietuviškos poezijos perspektyvos.

Radausko poetinė avantiūra įdomi dar tuo, kad ji keistai primena, mutatis mutandis, kitų dviejų poetų – Paul Valéry ir Rainer Maria Rilke – epigonišką likimą: tam tikros poetinio įkvėpimo kūdros galutinai išsemtos, ir po jų, norint kalbėti poetiškai, reikia atsisakyti arba jau išbandytų poetinės technikos formulių, arba – noro pasakyti ką nors naujo. Radausko dėka pirmą kartą po Dionizo Poškos klasicizmo lietuviškos poezijos upeliai sutinka savo bėgmėje europinės poezijos srovę. Kur tekėjo, kaip tekėjo mūsų poezijos upės – kartais požemiais, kartais potvyniais – tarp Poškos ir Radausko, – žingeidus klausimas. Yra kelių kelelių, kuriais vingiuodama mintis galėtų neaktualią Radausko poeziją pastatyti lietuviškos problematikos centre.

Algirdas Julius Greimas. Mintys apie Henriką Radauską ir jo strėlės vietą lietuviškame danguje

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →