Teoriniai patarimai ir praktinės užduotys, padėsiančios mokiniams, „vargstantiems” su rašiniais, geriau suvokti, koks turėtų būti rašinio dėstymas. Toliau dirbama su ta pačia tema (žr. I dalis – įžangos kūrimas).
Pristatymas: Dėstymo kūrimas
Tezės: Dėstymo kūrimas
@serpantinas
@PakJurgita
http://www.kalbam.lt/?p=5842&cpage=1#comment-3025 Perkeliam diskusiją į šitą temą
Sveiki, man taip pat keista. Toks įspūdis, kad patekti į dvidešimtuką I konkurso etape iš beveik 9 tūkstančių mokinių iš visos Lietuvos nėra svarbu. Suprantama, kad ne visi taps prizininkais, nereikia ir tų dovanų, bet bent atminimui padėkos popierėlis tikrai galėjo būti. Paplojo vaikai kaip žiūrovai salėje ir išvažiavo į namus it musę kandę…II etapo užduotys visos skirtingos…O kas pasvers, ar klausimai lygiaverčiai savo sunkumu? Nelabai suprantu, kam tada ir kviesti visus, dalyvavusius II konkurso etape, į apdovanojimų ceremoniją. Tiesiog gaila kitų dalyvavusių vaikų.
Sveiki.Gal kas vakar buvot LR Seime vykusiame konkurso ,,Švari kalba-švari galva”prizininkų apdovanojimo ceremonijoje?
Ką jūs manote apie tai,kad nepelniusiems prizinių vietų buvo pagailėta net paprasčiausių padėkų…popieriuko..?Atvykę iš tolimiausių Žemaitijos miestelių vaikai tikrai tikėjosi įvertinimo,nors ir nesurinko100balų…O ką jau kalbėt,jei atsivežus du šeštokus abu pelno per devyniasdešimt balų,tik vienas tampa prizininkas,o kitas nebepastebimas.Kas tada daros šio vaiko viduj?
Ačiū už linkėjimus. 🙂 Egzaminas – tam tikra prasme loterija, be to, ir jaudulys daro savo… Kaip ten bebūtų, tikiu, kad tikrųjų žmogaus (ne)gebėjimų vis dėlto neįmanoma apskaičiuoti procentais… Egzamino įvertinimas – tik tam tikros gairės. Logiškai pagalvojus, ir šimtukininkas šimtukininkui nelygus… 🙂
Šaunuolė, Burtininke, esi:) O per egzaminą parašyk tokį kietą rašinį, kad niekam nekiltų jokių abejonių. Ir viskas.
Žinoma, kad patys mokytojai atskiria. Tačiau dažniausiai skatina per giliai „nekpstyti”, mat tokiu atveju, matyt, paprasčiau tikrinti ir vertinti darbus. Reikia turėti omenyje, kad mokytojas mokytojui taip pat nelygu – vieni priima savo mokinius kaip asmenybes, kiti – viso labo kaip statistinius vienetus. Taigi, turbūt nieko negalima vertinti vienpusiškai.
Pažįstu nemažai žmonių, turinčių blogus. Beje, ir pati tokį rašau, todėl visiškai sutinku, jog tai – puikus saviraiškos būdas. Be to asmeninio kampelio rašymui būtų pakankamai sudėtinga įsivaizduoti savo kasdienybę.
Aš nesiekiu su niekuo ginčytis – man tiesiog atrodo, kad tokioje mokymo sistemoje yra spragų. Keista, jog dažnai nuomonių nesutapimas vertinamas kaip negatyvus reiškinys. Jei apie tai kalbu, vadinasi, nesu abejinga šiai problemai. O, manyčiau, pakankamai korektiškas savo pozicijos išsakymas nėra kažkokios nuomonės kažkam brukimas… Kantrybė dar niekada nieko nepakeitė – manau, problemas reikia spręsti, o ne, vadovaujantis tuo pačiu „produktyviuoju komformizmu”, prie jų prisitaikyti.
Nemanau, kad mokytojai neatskiria „vaikščiojimo paviršiais” nuo gilaus problemos nagrinėjimo. Tie mano mokiniai, kurie gavo šimtukus, buvo labai apsiskaitę ir rašė tikrai gilius rašinius. Beje, ir dabar, jau išėję į savarankišką gyvenimą, teberašo, kuria savo tinklalapius, blogus, juos rekomenduoju paskaityti dabartiniams mokiniams. Ir dar pastebėjau – daugiausia gyvenime nuveikia tie, kurie nesiginčija vien dėl to, kad norisi ginčytis. Jie tiesiog ilgai ir kantriai dirba tai, kas jiems įdomu, pasitikrina savo tiesas, nebruka jų kitiems.
Kažkur tikrai skaičiau, kad britų – matyt, neverta pasitikėti interneto šaltiniais… 🙂 Iš esmės, aš nesiekiu įrodyti kažkokios savo tiesos, todėl netgi nepavadinčiau to ginču. Kaip jau minėjau, ankstesnis mano pasisakymas – visiškai subektyvi nuomonė, su kuria, žinoma, galima (o gal ir reikia?) nesutikti. 🙂
Turėjau omenyje ne tai, kad ribojama kūrybinė laisvė (tam skirtas filologų ir kiti konkursai – puikiai tai suvokiu), o veikiau tai, jog egzamino vertinimas, kalbant apie samprotaujamąjį rašinį, gali būti labai neadekvatus: tarkime, tas, kuris rašydamas „vaikšto paviršiais”, šiuo atveju laimi daugiau nei tas, kuris bando į nagrinėjamą problemą žvelgti giliau. Teko perskaityti ne vieną šimtu įvertintą samprotaujamąjį rašinį – tiesą sakant, taip ir likau nesupratusi, kodėl šitokie darbai pateikiami kaip pavyzdiniai ir už ką rašomas aukščiausias įvertinimas… Rašoma, kaip žinia, „dėl vaizdo” – net nesutinkant su teiginiu, patariama jam pritarti, nes…bus lengviau šį įrodyti. Kitaip tariant, visiems primetamas kažkoks šablonas – net sakiniai suskaičiuoti… Na, o matematikė aš, tiesą sakant, esu ganėtinai prasta, todėl būčiau nieko prieš, jei NEC atrinktų penkis uždavinių tipus, ir, tik juos išmokusi, galėčiau eiti laikyti egzamino… Pastraipą dėlioti mokomės ketverius metus, o sunkiausioms matematikos temoms skiriamos vos kelios savaitės… Galbūt tik aš įžvelgiu tokį mokymo sistemų neatitikimą.
@Burtininke
Patarlė tikrai ne britų, o iš antikos laikų 🙂 Ir juokauti su mumis, mokytojais, galima. ne tik juokauti, bet ir ginčytis :).
Nesutinku dėl teiginio apie ribojamą kūrybinę laisvę. Tai, kad egzaminas jos netikrina, nereiškia, jog tai kažkoks ribojimas. Jūs galite puikiausiai išmanyti aukštąją matematiką, bet jei egzamine Jūsų klaus, kiek yra dukart du, jūs nepradėsite rašyti esė :). Tai jeigu lietuvių kalbos rašiniu siekiama patikrinti, pavyzdžiui, ar mokinys moka, tarkim, parašyti tekstą su įžanga ir pabaiga (o moka ne visi, patikėkit), tai nėra čia joks laisvės suvaržymas. Norit rašyti esė? Tam yra kitos vietos ir kitas laikas, nebūtina tai daryti egzamine :).
Ačiū už pastabą. 🙂
Puikiai suprantu, jog reikės ir parašysiu – kurgi dėsies. 🙂 Tačiau kalbėjau ne tiek apie būsimus savo egzaminų rezultatus, o apie pačią mokymo sistemą/programą. Juk, mokyklą palikus dabartiniams abiturientams, niekas nesibaigs – ateis kiti. Suprantu, kad mąstymas:”Po manęs – nors ir tvanas” pakankamai patogus, puoselėjant „produktyvųjį komformizmą”, tačiau jis tinka ne visuomet: neduokdie, tas tvanas ir ištiks… O jei niekas nebegyvens „iš idėjos”, tai jau nė Maironis (beje, ir dabar jau niekam nebeaktualus) nepagelbės… Tai, kaip jau minėjau, subjektyvi mano pozicija. Turbūt ne man su mokytojais ginčytis. Yra tokia gera britų patarlė:”Kas leidžiama jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui.” 🙂
Rašyčiau keliaklupsčiauti su trumpąja u, nors suabejojau:) Burtininke, Jūs puikiai parašysit tą rašinį. Tik nepamirškit teigti, o ne vien neigti.
Pats egzaminas nesunaikins, žinoma. Tačiau dvylika metų tos sistemos ri(n)imbo, sakyčiau, šį tą reiškia… Gal mano komentaras ir pasirodė persunktas, pavadinkime, „arogantiška ironija”, tačiau aš tikrai nemanau esanti kažkuo ypatinga, juolab turinti polėkį… Rašinėjimas – dar ne kūryba. Bet čia – jau kita tema.
Tiesą sakant, nesitikiu iš egzamino gauti labai gerų balų („plavinėju” su teksto suvokimu, nes mąstau ne taip, kaip, matyt, turėčiau), nes nematau prasmės samdytis repetitoriaus jau vien todėl, kad jaučiuosi pakankamai gerai mokanti gimtąją kalbą. Labai teisingai pastebėjote – skaičiukai nieko nelemia. Deja, dažnai esame priversti patikėti, kad jie – didžiausi mūsų gyvenimo lėmėjai. Naivu, sakyčiau.
Kaip sako prancūzai, c’est la vie… Pažiūrėk į egzaminą paprasčiau – kaip į žaidimą, kurį turi laimėti 🙂 Egzaminas tikrai nesunaikins tavo asmenybės, kūrybingumo, skrydžio. Viso to, ką turi, kuo gyveni, neįvertins joks egzaminas. Esi įdomus, mąstantis žmogus… Ir tai svarbiausia… O egzaminas… Ateina ir praeina. Bet jei gali iš jo išeiti nugalėtoja, kodėl gi nepabandžius 🙂
Bėda turbūt ta, jog keliaklūpsčiauti man sekasi labai sunkiai. Gal koks…vidinis cenzorius čia kaltas. Kalbant apie komformizmą, jis visuomet buvo ir bus produktyvus – padės, kaip sakote, kurti patogius, į statistikos rėmus nesunkiai telpančius gyvenimėlius… Tačiau turbūt ne visiems lemta tapti komformistais. Ir šimtukus iš egzaminų susirenka, spėju, tikrai ne patys gabiausieji. Tik dėl to apmaudu. O šiaip…principų ir idėjų turbūt jau seniai neliko.
@Burtininke
Jūs esate visiškai teisi. Jeigu norite puikiai išlaikyti egzaminą, tas 3 valandas teks pakeliaklupsčiauti. Vienadienis, bet produktyvus konformizmas jums gali „padovanoti” bent 2 metus nemokamų studijų. O kai nereikės sukti galvos, kaip tuos dvejus metus sudurti galą su galu, galėsite užsiimti esė kūrimu ir mėgautis kūrybine laisve. Argi ne puiku, p.burtininke? 🙂
Išsitaisysiu klaidas (vis per skubėjimą…): ne kartą, tiesą sakant, kuriama [komformistinė visuomenė].
Išsyk atsiprašysiu už įsiterpimą – iš tiesų esu ne mokytoja, o abiturientė. Prisiregistruoti šiame puslapyje buvau pakviesta vienos iš šios svetainės narių atsitiktinės diskusijos delfi.lt portale metu. Gal toji, kuri pakvietėte, mane ir pamenate.
Visada knietėjo išsakyti savo nuomonę apie samprotaujamojo tipo rašinius. Remdamasi asmenine patirtimi, drįstu teigti, jog vadinamieji samprotavimai labiau panašūs ne į užduotis, skatinančias mąstyti, ugdančias kūrybiškumą, o į neaiškios kilmės „raportą”, kuriame viskas suplanuota kone nuo pirmo iki paskutinio sakinio – keičiasi tik kūriniai, kuriais remiamasi. Šiuo atveju, drįsčiau teigti, kelias individualaus mąstymo apraiškoms netgi užkertamas – asmeninė patirtis, kuria remiasi dauguma žinomų eseistų, šiuo atveju laikoma nesvariu argumentu. Esame priversti tekstus „užkrauti” galybe istorinių faktų, sentencijų, pavyzdžių iš literatūros, tačiau…kokia viso to prasmė? Čia vėlgi „suarta dirva” gerus pažymius gauti pakankamai paviršutiniškiems žmonėms. Pačiai yra nekartą tekę girdėti:”Kaip esė tekstui – nėra lygių, tačiau samprotaujamojo tipo rašinio reikalavimų jis neatitinka.” Ar taip, leiskite paklausti, ugdoma kūrybingų žmonių karta?.. Tiesa sakant, tie apribojimai, spraudimai į rėmus yra tiek įgrisę, jog norisi kuo greičiau išlaikyti egzaminą ir palikti tąją „ŠMM galerą”. Žinoma, tai – mano subjektyvūs pastebėjimai, tačiau panašu, jog dabartinis lietuvių kalbos mokymas vyksta tokiu principu: tie, kuriems nesiseka ir neįdomu, per pamokas snaudžia, tie, kurie domisi literatūra ir rašo, yra priversti nusivilti, o laimi… tie, kurie aklai keliaklūpsčiauja prieš sistemą ir visais atvejais pritariamai linkčioja galva. Taip ir kuriame komformistinė visuomenė. Tik niekaip nesuprantu, kodėl iš programos neišbraukia kalbėjimo apie vertybes – juk, šiaip ar taip, pati mokslo sistema jas paneigia, nutiedama vienintelį ir labai aiškų kelią į „šviesesnį rytojų” – prisitaikėliškumą.
Dėkoju už pastabą. 🙂
Tiesiog puiku, tačiau norėčiau patikslinti informaciją dėl jungiamojo sakinio; nebus gerai, jei jis bus toks, koks siūlomas skaidrėse: „Apie tai, kaip yra svarbu suvokti ir saugoti savo tautinę tapatybę, kalbama Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“.” Cituotas sakinys tinka interpretacijai, bet ne samprotavimui, tad sakinį kiek pakeiskime: ” Apie tautinės tapatybės išsaugojimo ar kūrimo svarbą susimąstyti skatina ir daugelis literatūros kūrinių. Štai Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas” yra tokia scena: < ...>„
Vytautai, ačiū labai labai….