Gyvename taip tartum turėtume begales laiko. Išmokyti žmogų elgtis su laiku protingai ir taupiai
štai uždavinys ir šeimai ir mokyklai ir visuomenei. Žmogus vienintelis iš visos gamtos p a ž į s t a
laiką tačiau vienintelis dažnai nemoka juo naudotis.
Mes nieko daugiau ir neturim tik savo gyvenimą. Ar mes jo pilni ar jis mūsų pilnas Ar galim
išlieti jį kaip nepatikusį vyną iš taurės Kodėl mums ne sykį atrodo kad tas vynas apkarto kad virto
nuodais kurie iš lėto mus graužia
Gyvenimas malonumų indas pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo.
Nežinau ar yra mažos tautos istorijoje laikotarpis kurį ji galėtų pavadinti laimingu. Nelaiminga ir
mūsų literatūra visą laiką turėjusi laikyti glėbyje saugoti ir ginti patį brangiausią – savo kalbą.
Užtat kai šiandien koks nors estetas prikiša lietuvių literatūrai jos meninį neišprusimą – nesupranti
ko čia daugiau: kvailumo ar piktos valios. Pažiūrėk žmogau per kokius vargus ėjome! O jeigu
išėjome tai čia nemažas tos neišprususios pilkos literatūros to naivaus klojimų teatro tų
vargonininkų organizavusių kitados pirmuosius chorus nuopelnas. Žinoma žinoma kur nors
Paryžiuje visi jie būtų pasiekę daugiau. Bet menininkas nesirenka tėvynės. Jis gali ją tik užmiršti.
Net ir jos duoną valgydamas.
Regėjau vienąsyk kaip skrido vaikas. Prieš tai jis žaidė vienas sau kažką kalbėjo statė įrodinėjo
ginčijosi barės. Staiga pašoko griebė baltą plunksną kuri styrojo įsmeigta į smėlį sušuko Jeigu taip
aš išskrendu Ir ką jūs manot jis tikrai išskrido. Visi mes išskrendame iš vaikystės. O ji pasiveja
mus senatvėje kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų.
