Jau nieko turbūt nestebina ministerijos ar NEC raštų keista išlyga – „išskyrus
lietuvių kalbos…“. Taip prie jos pripratome, kad dažnas šios išlygos, kaip savaime
suprantamos, jau net nemini – ir taip aišku. Pavyzdžiui, visiems VBE vertintojams
atlyginama vienaip, lituanistams – kitaip, visiems mokytojams ir mokytojų
organizacijoms ministerija į klausimus, pareiškimus ir pan. atsako per nustatytą
laiką, lituanistams – kada nori, kaip nori, o dažnai ir visai neatsako. Visų dalykų
egzaminų vertinime skaičiuojama, ką mokinys padarė gerai, lituanistai „rūšiuoja“
ir skaičiuoja rašinių klaidas, visų dalykų mokytojai turi daugmaž atitinkančius
programas vadovėlius ir mokytojo knygas – lituanistai neišsireikalauja net
rekomendacijų, ribojančių netinkamus ir neatitinkančius dokumentų vadovėlius.
Požiūrį į lituanistus geriausiai atitiktų šūkis: „Lituanistams tiks bet kaip“.
PUPP, arba „Pirmyn, vergai nužemintieji“
Šįmet gimnazijose kelis šimtus dešimtokų darbų lituanistai vertino „laisvu nuo darbo
laiku“ – kasdien ruošdamiesi ir vesdami pamokas, skaičiuodami pusmečių pažymius
(mokiniai nori „taisytis“, atsiskaityti), rašydami ataskaitas, rengdami konsultacijas
abiturientams. Kas tokio „genialaus“ darbo grafiko autorius, turbūt nepavyks sužinoti…
PUPP vertintojus stulbino ne tik dešimtokų užduotis, bet ir vertinimo instrukcija –
tokio atsainumo seniai neteko matyti: užduotyje išryškinta, kad mokinys rašo straipsnį, o
vertinimo instrukcija žanro nevertina; užduotis leidžia rašyti tiek knygos recenziją, tiek
atsiliepimą apie knygą, o vertinimo instrukcija sudaryta griežtai pagal recenzijos
taisykles, be to, kažkodėl reikalauja dar papildomo literatūrinio/kultūrinio konteksto!
Morfologinės lentelės taškams skaičiuoti teko pasitelkti vos ne aukštąją matematiką:
rengėjų reikalavimu, už 2 klaidas reikia atimti 0,5 taško, o kiek atimti už 1 klaidą ar už
bet kurį nelyginį skaičių klaidų, niekas nepaaiškino. Negana to, į komisijos pirmininkės
klausimus NEC atstovė atsakė labai iškalbingai: “Nepasiduokit provokacijoms”. Štai taip,
klausti – nusikaltimas. O meluoti?
VBE vertinimas
„Vertintojų netrūksta“, – spaudoje džiaugėsi NEC direktorius, bet tai buvo tik maža
dalelė tiesos – vertinti lietuvių kalbos rašinių mokytojai buvo skiriami neklausiant jų norų
ar galimybių, dažnai pagal principą: pernai vieni, šįmet kiti. Ir niekam nesvarbu, kad tas
varu atvarytas mokytojas jau keletą metų nemokęs dvyliktokų (ir nemokys, nes mokykla
tapo pagrindine ar net aštuonmete), kad pats nesugeba interpretuoti, kad nieko nėra
girdėjęs apie samprotavimo žanrą, nežino nei bendro moksleivių lygio, nei susitarimų dėl
kalbos normų, neturi VBE vertinimo patirties… Tvarkant mokyklų tinklą, ministerija
aiškino, kad labai geras daiktas – mokytojų specializacija, kad nereikės tam pačiam
mokytojui dirbti ir su penktokais, ir su paaugliais, ir su aštuoniolikmečiais-
devyniolikmečiais, iš esmės jau suaugusiais žmonėmis. Kur dingsta tie specializacijos
pažadai, kai reikia prievarta varyti žmones į VBE vertinimą? Kodėl penktokų mokytojai
vertina VBE? Negana to, šįmet vertintojams NEC neorganizavo nė vieno seminaro! Tai
