Lietuva, kaip ir kitos pasaulio šalys, turi savo didingą istoriją. Nors ir sudėtingi buvo Lietuvos istorijos
laikotarpiai, tačiau didvyrių mūsų šalyje netrūko, kadangi paprasti žmonės ir valdovai patekę į įvykių sūkurius
stengėsi dėl Lietuvos krašto. Tačiau šiais laikais mus labiau domina tų didvyrių jausmai, mintys, išgyvenimai,
nei jų žygdarbiai.Todėl, žinoma, turime būti begalo dėkingi Lietuvių dramaturgams, kurie savo dramose
vaizduoja tautos praeiti bei stiprias asmenybes. Dramaturgams begalo svarbu atskleisti ne tik praeities įvykius,
bet ir istorinių asmenybių vertybes, nes norima suprasti kas buvo vertinama ir išgyvenama sunkiais Lietuvai
momentais. Justinas Marcinkevičius poetinėje dramoje „Mažvydas“ ,Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“, Juozas
Grušas tragedijoje „Herkus Mantas“ atskleidžia praeities įvykius ir puoselėtas vertybes.
Justino Marcinkevičiaus poetinė drama „Mažvydas“ – tai draminės trilogijos antroji dalis. Pagrindinis veikalo
personažas Martynas Mažvydas yra pirmosios lietuviškos knygos autorius. Mažvydas – tai neeilinis žmogus.
Buvo priverstas palikti Lietuvą dėl savo naujoviškų pažiūrų. Tai žmogus idealistas, siekiantis savo tikslų bet
kokia kaina, net ir negaudamas iš jų jokios naudos. Jis – Lietuvos patriotas. Vertybės, kurias puoselėjo
Mažvydas- tai tautiškumas, atsidavimas ir pasiaukojimas Lietuvai, savo žmonėms, patriotizmas, gimtosios
kalbos puoselėjimas, žmogaus laisvės. Mažvydas stengiasi, kad lietuviai neprarastų savo tautinės tapatybės,
galų gale – gimtosios kalbos. Taigi dramoje „Mažvydas“ mes matome žmogų idealistą, nesavanaudį,
pasiaukojantį, bet kokia kaina siekiantį savo tikslo. Šis žmogus linkęs paaukoti save dėl kur kas aukštesnių
tikslų. Jis vadovaujasi amžinosiomis vertybėmis. Toks žmogus yra tarsi pavyzdys kitiems, kaip jie turėtų elgtis,
norėdami pasaulį padaryti geresnį. Kiekvienas žmogus iš jo gali pasimokyti, kad jis turi stengtis padaryti viską,
kas nuo jo priklauso – tik šitaip žmogus gali pasiekti savo tikslą.
Juozo Grušo pirmasis veikalas „Herkus Mantas“ – tai istorinė tragedija, kurioje vaizduojamos XIII a. prūsų
kovos su kryžiuočiais. Tai kova už savo tėvynės laisvę. Šio veikalo pagrindas yra konfliktas, užsimezgęs tarp
prūsų ir kryžiuočių, pagonybės ir krikščionybės. J.Grušo kūrinys grindžiamas Herkaus Manto asmenybės
drama. Herkus Mantas – prūsų vadas. Svarbiausias jo bruožas yra humanizmas. Šiuo bruožu jis ir skiriasi nuo
kitų prūsų. Mantas supranta, kad žmonių žudymas yra betikslis. Jis deda visas pastangas, kad ir kiti žmonės tai
suprastų. Tačiau tai sukelia jo pavaldinių nepasitikėjimą. Jie mano, kad vadas nori kryžiuočius užstoti, apginti.
Mantas visą savo gyvenimą atidavė Prūsijai. Herkus vardan Tėvynės išsižada ir savo asmeninio gyvenimo. Jis
tvirtai tiki Prūsijos didžia ateitimi. Mantas nesutinka su tuo, kad gali būti žmonių nelygybė. Jis tam priešinasi ir
stengiasi ją pašalinti iš prūsų karių tarpo. Herkus priešinasi prūsų fanatizmui ir žiaurumui, gina kiekvieno
žmogaus teisę į laimę. Prūsų vadas tvirtai laikosi savo įsitikinimų ir nenori niekam nusileisti. Jis simbolizuoja
visos prūsų tautos likimą. Herkus Mantas – tragiškas herojus, nes siekia nepasiekiamo – veda mažą, vienišą,
pasimetusią tautą prieš europinę kryžiuočių galybę.Taigi J.Grušo tragedijoje „Herkus Mantas“ atskleidžiami
praeities įvykiai ir puoselėtos vertybės. Mes matome žmogų, kuriam rūpi tautiečio likimas, jo gyvybė, žmonių
lygybė, pasiaukojimas dėl Tėvynės, tautos ir asmenybės laisvė. Herkus Mantas – taurus ir humaniškas žmogus,
kuriam rūpi jo tautos likimas.
