J.Vaičiūnaitė sukūrė daug eilėraščių istorine tema. Šių kūrinių dėmesio centre ne istoriniai įvykiai, o
istorinės asmenybės. Laikas negailestingas. Išlieka tik tai, kas tobula, reikšminga, amžina. Menkas
žmogus pasmerkiamas užmarščiai, didis įgyja teisę amžinai gyventi…
Cikluose „Kanonas Barborai Radvilaitei”, „Keturi portretai”, „Senos fotografijos” orginaliai
interpretuojamos garsių asmenybių gyvenimas. Tačiau išlieka biografiškumas. Skaitytojas gali
atpažinti kai kurias aplinkos, išvaizdos, charakterio ar situacijos detales.
„Kanonas Barborai Radvilaitei” priklauso rinkiniui „Surūdijusi rožė”. Šio ciklo dėmesio centre yra
eilėraštis „Barbora Radvilaitė”. Kūrinio pavadinimas nusako adresatą. Tai eilėraštis kaukė, nes
lyrinis „aš” kalba Barboros Radvilaitės vardu. Kalbėjimas vienaskaitos pirmuoju asmeniu visada yra
įtaigus, emocingas, nes perteikiama asmeniška patirtis.
Pirmame posme net keturis kartus pavartotas įvardis „aš” vieną kartą „mano”. Tai svarbu. Juk kalba
mylima karaliaus Žygimanto Augusto žmona, Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos
karalienė, viena iš gražiausių šio meto Europos moterų: „Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš
nesensiu. / Man meilė bus galia
iškilti, kaip poetui eilės”.
Būsimojo laiko veiksmažodžiai kuria ateities veiksmą. Kalbama lėtai, ramiai, tačiau neabejojama
žodžių teisingumu. Meilė – amžinas jausmas. Barbora myli, todėl gyvens. Trečioje eilutėje
svarbiausias žodis yra prieveiksmis „čia”. Čia – tai Lietuvoje. Žodis „Vilnius” dar tiksliau, detaliau
nusako artimą erdvę. Pirmoji eilutė yra glaudžiai susijusi su šeštąja: pirmoje – paskui, šeštoje –
priežodis.
Antras posmas yra pradedamas itin įtaigiais ir trumpais sakiniais: „grįžau čia mirusi. Tamsus ir
aukštas buvo karstas”. Norėdami suvokti šių eilučių taip pat viso teksto prasmę, turime žinoti kai
kuriuos istorinius faktus. Barbora Radvilaitė buvo karūnuota Krokuvoje. Tačiau, praėjus trims
mėnesiams nuo neaiškios ligos, mirė. Gražiausias Lietuvos ir Europos moters prašymas buvo
išpildytas: Barbora buvo palaidota Vilniuje.
Pirmasis antro posmo sakinys paradoksalus. Trečią kartą pavartotas įvardis „čia”. Jis nusako seną ir
artimą erdvę. Tai Lietuva, tiksliau Vilnius. Karstas, tamsus ir aukštas, uždaros ir svetimos erdvės
simbolis. Barbora jame jaučiasi tarsi Prokrusto lovoje. Pomirtinio grįžimo motyvas yra kartojamas
du kartus. Kanopų ritmas, laikrodžio tiksėjimas, Žygimanto alsavimas yra ne tiek girdimi, kiek
jaučiami, įsivaizduojami.
Trečiame posme išskiriami žodžiai, „grįžau”, „vėl parvežė”. Jie svarbiausi: sakinio pabaiga
nesutampa su eilutės pabaiga. Tai. Eilėraštyje kuriamas ne tik renesansinis barboros įvaizdis, bet
taip pat renesansinis miesto įvaizdis. Vilnius prigesintas, drėgnas, spindi kokštai (išorinis vaizdas),
bet svarbiausia, kad jo lietus išganingas, nes prikelia, atgaivina, suteikia galimybę gyventi amžinai:
„Ir prisikęliau, žemęs prisilietus”.
Už karūnos spindesio – trapi, emocinga, graži, savo kraštą vertinanti moteris. Valdžia, dėmesys,
sostas niekada negarantuoja žmogiškos laimės. Barbora Radvilaitė karūnavimą suvokia kaip tremtį.
Tik čia, senoje, saugioje, artimoje erdveje, žmogus gali jaustis iš tiesų laimingas.
Eilėraštis „Brabora Radvilaitė” subtilus lyriškas, asmeniškas. J.Vaičiūnaitė atsiskleildžia kaip
įžvalgi asmens psichologė, žmonių gyvenimo interpretatorė. O literatūrinė kaukė – tai puiki
galimybė pasijusti kito asmens vietoje.
