Valentina ėjo ežia. Vasara brendo laukuose. Soduose bei dirvose krovėsi derlius. Rugiai linko
nuo grūdo, miežių lysėse kaip dūmas kilo balzgani, tiesūs akuotai. Žvangučių buoželės buvo pilnos
sėklų. Gegės jau nešaukė viena kitai iš liepyno į liepyną, iš šilo į šilą. Geisaties krūmuose nutilo
lakštingalos balsas. Iš lizdų skrido jaunutės kregždės, tūpė jos kriaušėj ant šakos ir, krutindamos
gurklius, laukė motinos su kirminu. Lankose avys skabrinėjo žolę, o ėriukai striksėjo ir bandė
muštis. Iš avilių lėkė spiečiai ir metėsi į aukščiausias viršūnes. Piemenys vartė samanų kupstus ir
rinko laukinių bičių medų. Jei ne šiandien, tai rytoj vartuose sužvilgės dalgiai, išeis vyrai ir moterys.
Dirvose guls šiaudas prie šiaudo, kris pėdas prie pėdo, išsities geltonų rikių eilės, o nusigandus
putpelė su mažaisiais bėgs dar nenukirstu plotu.
Vasara brendo laukuose. Kiekvienas žiedas nūn pilnėjo ir nešė savo derlių. Valentina pailsus
atsisėdo ant griovio krašto, skabė sidabražoles ir glostė pūkuotus šalavijo lapus. Iš atolo išlindo
varlė, vartydama akis geltonam graižinėly. Žolė skambėjo nuo susislėpusių žiogų. Žydra plaštakė
nutūpė ant smilgos ir suglaudė sparnus nakvoti. Skraidė ji visą dieną, aplakstė daug žiedų ir nūn
ramiai laukė ilgos tamsybės. Valentinai rodės, kad kiekvienas vabzdys ore, kiekvienas sliekas
žemėje žino savo kelią. Jie skraidė ir rėpliojo takais, be rūpesčio ir abejojimo. Jinai sėdėjo
kryžkelėje. Skaidrus jaunystės metas susidrumstė, ji nežinojo, kur dingti. Klausydamasi mykiančio
veršelio tėviškės žardyje, mąstė ji, ką turėtų daryti. Taip, jos nameliai sugriuvo, tie vaikiški ir aiškiai
per dvejus metus sudėlioti nameliai. Ji galėtų vėl suramstyti iširusius sienojus ir su nuometu žengti į
juos. Bet ji matė, kad nėra juose džiaugsmo, kad tai būtų vien žodžio tesėjimas ir pareiga, kurios
prasmė jai ėmė niauktis. Iš tikrųjų tėvas supras, jei dar nėra supratęs, kad dukteriai paguodos nebus,
jei ji išeis ten, kur ligi šiolei buvo tikdasi. Ir jau Modesto, draugystė nūn apsiblausė. Juodu galėtų
gyventi pusiau šešėlyje, toje klastingoje vakaro prieblandoje, už kurios glūdi naktis. Modestas neša
viršenybę, pridengtą išdidusiu nuolankumu: viršenybę tėvams, viršenybę darbininkams, viršenybę
jai pačiai. Jis į ją žiūri kaip į jaunesnę seserį, kuri ilgainiui išaugs, susiprotės ir bus gera šalia tavęs.
Nusigręždama ji bus nedėkinga ne tik jam, bet ir tėvams, kuriems bus sunku. Ak, ir jau sunku, ir
neaišku! Tyli, užsidariusi, pasiaukojusi, ji gyventų su inžinierium. Auka – štai vertingas žodis! Ir jis
traukė ją. Gražu atiduoti už ką nors savo gyvenimą. Tačiau tėvas, iš senelio grįžęs, tarė jai: „Dukra,
aš noriu tavo gero … ” Jis supranta, kad jo kūdikis susvyravo, jis liepia rinktis, kur jai pačiai mieliau
…
„Tu jiems duodi kruviną auką”. Žiaurūs žodžiai! Žiaurūs! Ir teisingi. Naivus, ūmus, jaunas kaip ta
žemė ir sykiu menuose išprusęs – štai koks jai buvo Antanas. Jis buvo užsispyręs, jis nenorėjo su
visais šnekėtis, bet puikybės jame nebuvo. Ir jis dabar troško jos visa būtybe, troško aklai, savo
troškimu pripildė ne tik save, bet ir girias, ir lygumas, ir visą žemę. Kodėl tie vyrai tokie! Ateina
valandos, kada jie už moterį atiduotų ir „Dievą ir karalių”, anot Antano. Ir jis anąsyk jai deklamavo
kurio ten poeto žodžius: „Ir eisiu laimingas kaip su moterim”. Tai sakydamas, jis galvojo apie ją.
Tačiau jis iš aukšto kalbėjo apie kitas moteris, matė jų ydas ir juokėsi.
Antanas Vaičiulaitis „Valentina“ Teksto suvokimo užduotis
