B. Sruoga – labai įdomi asmenybė, netilpusi į jokius rėmus, nei į partinius, nei į visuomeninius.
B. Sruoga kūrė todėl, kad jam patiko kurti, jam neįdomus buvo galutinis rezultatas ir dėl jo jis
nesistengdavo. Eilėraštis ,,Supasi supasi lapai nubudinti…“ yra vienas iš tokios kūrybos pavyzdžių.
Eilėraštis labai dainingas. Gausiai kartojami veiksmažodžiai („supasi“, „šnarasi“, „šnekasi“)
suteikia tekstui ne vien tik dinamiškumo, tačiau tobulai surimuoti jie mūsų galvose skamba tarsi
daina. Šis eilėraštis savo melodingumu primena valso ritmą – triskiemenį metrą – daktilį. Taip pat
šiame eilėraštyje atsiskleidžia Balio Sruogos, kaip kraštutinumų mėgėjo, asmenybės bruožai.
Kiekviena šio eilėraščio posmo eilutė baigiasi tuo pačiu skiemeniu: I – ame posme – ti; II – ame – ji;
III – ame – mi ir ketvirtame, kaip vėl užbaigiamajame ir tarsi uždarančiame ratą – ti. Paskutinis
posmas – tarsi pirmojo pakartojimas. Taip pat pastebime, jog pirmoji ir paskutinė eilėraščio eilutės
yra tokios pat. Esminis skirtumas tarp jų – pabaigos skyrybos ženklas. Pradžioje – kablelis – minties
tęsimo ženklas, pabaigoje – daugtaškis. Kaip pastebime, daugtaškis yra kiekvieno posmo
pabaigoje, išskyrus pirmąjį. Daugtaškis tarsi leidžia skaitytojui pačiam apmąstyti perskaitytą
eilėraščio vietą, taip pat ją savaip interpretuoti. Tačiau pirmasis posmas pasibaigia tašku. Todėl
galime įžvelgti, jog pirmasis posmas – uždarų jausmų grandis. Ją praplečia tolesni trys. Taip pat
galime pastebėti, jog tik vienas – pats pirmasis- posmas baigiamas tašku. Nė viename tolesniame
posme nėra tokio skyrybos ženklo. Tai mums įrodo, kad pirmasis posmas gali būti pamatas tolesnių.
Perskaičius pirmąjį posmą, pajuntame minties išbaigtumą. Šis posmas – labai savitas, tarsi atsako į
visus užduodamus eilėraščio klausimus. Tačiau, eilėraštis sudarytas iš keturių
posmų. Kiekviena iš tolesnių trijų posmų eilučių baigiasi kableliu, o paskutinė daugtaškiu. Taip pat
gausiai yra vartojama įvardžiuotinė būdvardžių forma, kuri suteikia tekstui gyvybingumo,
pakilumo. Taip pat dažnai vartojami veiksmažodžiai būtuoju dažniniu laiku. Tai mums pasako, jog
tai, kas vaizduojama, vyksta nuolatos, pasikartoja ir niekada nenutrūksta.
Visas tekstas – apie pavasario besisupančius gegužės lapus, susietus su naujumu, naujo
gyvenimo, naujų takų viltimi. Juk gegužė – tai pavasario mėnuo, kai viskas atgimsta, atbunda
gamta, pažadinta po žiemos šalčių. Būtent todėl ir pasirenka autorius tokį metų laiką, nes jis
geriausiai gali atspindėti veržlią ir nesulaikomą jaunystę. Juk autoriui buvo tik 24 metai, kai jis
parašė šį eilėraštį. O žmogui tai – pats jėgų žydėjimas, noras viską išbandyti, viską pamatyti bei
pajusti. Taip pat matome, kad ne vien tik linksmomis akimirkomis džiaugiasi lyrinis herojus. Jam
tenka iškęsti ir raudas. Taip pat galime tekste rasi užuominų apie praėjusius gerus laikus, apie
buvusią meilę. Tačiau tuoj pat mes pajaučiame, jog lyrinis herojus nenori mums atskleisti viso savo
vidaus, nes pakartojama pirmoji posmo eilutė. Jam geriau juos užgniaužti savo viduje. Trečias
eilėraščio posmas kalba apie ateitį, apie ateinantį „naują gyvenimą“. Ir šiame posme, bene geriausiai
iš visų, mes galime įsijausti į lyrinio herojaus būseną. Eilėraščio žmogus bando atrasti kelią,
gyvenimo kelią, kuriuo jam reikia keliauti, „dulkes atmesdamas / Naujus takus per bedugnę
atrasdamas“. Ir vėl posmas baigiamas daugtaškiu, tad mums paliekama galimybė labiau įsijausti į
tekstą, mintyse jį pratęsti.
Ketvirtas posmas – dvasioje slypinčių įvairių nesulaikomų jausmų tramdymas. Jaučiamas
begalinis eilėraščio žmogaus sielvartas, suteikiantis liūdesio visam eilėraščiui. Tačiau ir čia lyrinis
herojus neatsiskleidžia, galutinai užsidaro savyje, neaprašo savo jausmų. Tai mums pasako
šauktukais baigiamos paskutinio posmo eilutės. Jos- tarsi viso eilėraščio kulminacinė vieta- mums
pabrėžia, kad niekas nebegali pakeisti lyrinio herojaus vietos ir jausmų, kad niekas nebegali jo
išgelbėti nuo slegiančio sielvarto. Tad niekam ir nereikia žinoti jo detalių. Gal todėl eilėraštis
baigiamas tokia pačia eilute kaip ir buvo pradėtas. Tai mums pasako, jog lyrinis herojus nieko
deklaratyvaus neišsakė šiuo eilėraščiu, jog niekas iš esmės jo viduje nepasikeitė, tik visi skaitytojai
sužinojo apie jo „godas“ ir apie „gegužio sapnus netikėtuosius“.
Visame eilėraštyje žmogus raginamas nepasiduoti jį slegiančiai „sielvartai“, nes gyvenimas yra
kupinas harmonijos. Taip pat eilėraštyje galime išvesti matyti tarp lapų ir žmogaus. Lyrinis herojus
B. Sruogos ,,Supasi supasi lapai nubudinti…“ (interpretacija)
