Lietuvių literatūroje žmogaus ir šuns santykiai neretai atsiduria pasakojimo centre. Dažniausiai
temos variacija yra namų sargo gyvenimo pabaiga.Toks(koks?) rašytojų pasirinkimas ne atsitiktinis-
šuo yra kažkas tarpinio tarp šeimos nario ir ūkio gyvulio. Neapibrėžtumas kulminaciją pasiekia
gyvūnui pasenus. Kyla klausimas, ar šunį derėtų numarinti kaip šeimynykštį, ar galima be sąžinės
graužimo nusikratyti kaip sulūžusia kėde ar nusilpusiu kuinu? Kiekvienoje neaiškioje ir dvilypėje
situacijoje atsiskleidžia ne tik žmogaus požiūris konkrečiu klausimu, bet ir jo pasaulėžiūra,
materialinių ir dvasinių vertybių skalė.
J. Savickis kontraversišką situaciją dar paaštrina: herojus bandydamas skandinti šunį(kaip galima
suprasti iš kitų veikėjų žodžių) pats patenka mirties akivaizdon ir, sprendžiant iš jo jausmų, yra
išgelbėjamas nuskriaustojo gyvūno. Toks melodramatiškas siužeto vingis leidžia autoriui
meistriškai pademonstruoti subjekto vidinę būseną.
Mirties akivaizdoje kiekvieno žmogaus dvasia paplūsta tyresniais jausmais. Ne išimtis yra ir
novelės pagrindinis veikėjas. Jo širdis prisipildo meile šuniui ir noru pasidaryti geresniu žmogumi,
bet po sekundėlės prabyla turtingo ūkininko(neveltui pas zakristijoną geba drabužius pakeisti)
išdidumas ir jis vėl murkteli kasdienybėn, užkimšdamas savo sąžinę nesunkia tridiene atgaila,
kurios nebeprisimins jau ištraukos pabaigoje, svajodamas apie riebią kopūstinę. Galima įtarti, kad
toks surambėjimas kyla iš artimų santykių su bažnyčios tarnais. Žmogus(įsivaizduodamas esąs
netoli Dievo ar bent jo atstovų) pradeda jaustis esąs visagalis, visateisis, bet kada pigiai gausiantis
indulgenciją. Pamokslo scena rodo, kad kalčiausia yra sudiržusi širdis, kuriai net ir kunigo
galandamų sąžinės dantų graužimas tolygus lengvam vėjelio dvelksmui.
J. Savickis parodo, kad subjektas nėra išskirtinis, pats blogiausias savo bendruomenės atstovas.
Jaunoji karta(pusberniai) jį toli pralenkia. Dalba jaučia gėdą, ,,susinepatogina“ jo darbus išviešinus,
bando nuslėpti įvykius meluodamas zakristijonui. Tiesa, nei savo melo, nei kitų veiksmų
smerktinais nelaiko, o viso labo formaliai pritaria ir bijo viešosios nuomonės. Jaunuoliai jau kitokie,
šuns skandinimas jiems laisvai turguje aptartinas įvykis, nevertas net didesnio susidomėjimo.
Pusberniai iš viso nesugeba įsigilinti, netgi pirkdami tabokinę, didžiai svarbų žmogaus įvaizdžiui
dalyką, vadovaujasi ne nuojauta, grožio pajautimu, o aklai seka kitų pėdomis, norėdami neatsilikti,
prilygti vyresniesiems. Todėl nenuostabu, kad jų orumo simbolis yra nuostabiai tobulo kičo
gaminys.
Pademonstravus subjekto gyvensenos ir pasaulėžiūros monotoniškumą, toliau piešiamas jo kelias į
žvaigždes, dvasinių aukštumų link. Tariamo kilimo variklis- išsigelbėjimas iš mirties gniaužtų,
naujas užgimimas, po kurio norisi kažką naujo nuveikti. Bet herojaus mintys, skirtingai nei jausmų,
nuo žemės neatsiplėšia nei per sprindį. Pirmas geras darbas, kad miestelyje neprisilakė ir svečių
namo neparlakdino. Sekantys ketinimai ne ką geresni, smulkmeniški, materialistinio pobūdžio,
palengva pereinantys į pasvarstymus apie kasdienius darbus, valgį.
Paskutinėje novelės dalyje pasikeičia pasakojimo stilius: sakiniai sutrumpėja iki minimumo, tiksliai
ir kiek fragmentiškai fiksuojant mintis ir aplinkos veiksnius. Tokios pasakojimo ypatybės sukuria
savotišką įtampos, grėsmės atmosferą, dar labiau sustiprinamą peizažo: temsta, pasirodo alksniai,
simbolizuojantys liūdesį, ir nuskrenda šarkos, tarsi jau skubančios papasakoti paskalas apie būsimus
įvykius. Neatsitiktinai pastarasis paukštis viduramžių lopšių puošyboje reiškė blogį, persekiojimus
ir net ankstyvą mirtį. Pagaliau subjektas atsiduria ties juoda duobe, simbolizuojančia ir kapą, ir
galutinį jausmų nuosmukį.
Skaitytojas paruošiamas dar vienam dramatiškam siužeto vingiui, kai subjektas savo išgelbėtoją
pasiunčia kelionėn ad astra tiesiogine prasme. Vienintelė įmanoma priežastis slypi požiūryje į šunį,
kuris jam tėra daiktas. Ne veltui Dalba manosi einąs namo vienas. Kaip paaiškėja iš konteksto, jo
pėdinta su šunimi.
Sudėtinga įvertinti šuns aktantinį vaidmenį. Jis padeda ūkininkui, gelbsti, bet kartu Dalba gyvūno
atžvilgiu nusiteikęs priešiškai, bando jį nužudyti. Ne iš blogų kėslų, tai tarsi senų laikraščių
išmetimas. Kadangi aktantiniai vaidmenys skirstomi pagal santykį su subjektu, geriausias žmogaus
draugas vis dėlto yra padėjėjas, o jo mirtis užima objekto vietą Dalbos veikloje.
Pasakotojo pozicija neaiški, bet, skirtingai nuo J. Biliūno ,,Brisiaus galo“, jis labiau domisi ne šuns,
o žmogaus jausmais. Iš ironiško novelės pavadinimo, apibūdinančio greičiau ne subjekto, o jo
nužudyto gyvūno veiklą, galima numanyti, kad jis(kas?) nepritaria vaizduojamiems įvykiams.
Novelė yra tarsi ironiškai pašaipus tradicinio kaimo buities vaizdas.
/Dovilė/
p.s. Kaip matote, interpretacijoje yra nemažai netikslumų(ypač stiliaus).
