begalinės
žemės
rododendras,-
aš kalbėsiu
vasaros nakty:
viešpatie
nuimk man šitą kaukę,
per šviesi man
tavo valanda.
mano kaulai
vėjy išpustyti,
per aukšta man
jūra ir naktis,
kai išmuš
bebalsės žemės laikas,
leisk užmigt man
vasaros snieguos…
(Geda S. Varnėnas po mėnuliu.V.,1984.P.198)
S. Geda- savitas XX amžiaus lietuvių poetas. Jo kūryboje susipina tradicijos ir modernumas.
Itin stipriai jaučiamas būties pirmapradiškumas. Kūrinių gamtovaizdžiai siejami su mitu, su Baltų
mitologija, kitų civilizacijų mitais. Sigito Gedos pasaulėvaizdžio centre – žemė, žmogus, visata. Jie
nėra atskirti vienas nuo kito, o susimaišę tarpusavyje. Nėra ir vienos laiko linijos, nukreiptos iš
praeities į ateitį. Laiko klodai tarsi „užslenka“ vienas ant kito, iš dabarties grįžtama į praeitį, į
pirmapradę būtį. Dažnai eilėraštyje jungiasi dvi realybės: įprasta, kasdieniška ir sudvasinta,
pridengta paslapties. Tai akivaizdu ir kūrinyje ,,Baltojo šermukšnio rauda. II“.
Eilėraštyje imituojamas prasmingos kalbos srautas, suskirstytas skyrybos ženklais. Bet šitame
gramatiškai lyg ir taisyklingame kalbos sraute žodis jungiamas su tokiais žodžiais, kurių įprastinėje
kalboje jis prisijungti negali(,,per aukšta man/jūra…“)- ir sukuriama tik poezijos pasaulyje įmanoma
prasmė. Eilėraštį sudaro du aiškūs sakiniai. Abiejuose kalbama ,,aš‘‘ vardu, yra nusakyti
kalbančiojo veiksmai, objektų apibūdinimai. Gramatiškai šie sakiniai yra taisyklingi, tačiau ,,aš‘‘
savybės pirmame ir antrame sakiniuose skiriasi: pirmame ,,aš“ turi lyg ir augalo
pavidalą(,,rododendras- aš‘‘), o antrame- lyg ir gyvos esybės(,,mano kaulai‘‘). Tą pačią gramatinę
sandarą turintys motyvai ,,Per aukšta…, per…“ ir prašymai susieja abu sakinius ir suartina skirtingus
,,aš‘‘ pavidalus. Galime manyti, jog pirmasis ir antrasis sakiniai yra nuoseklus to paties ,,aš“
kalbėjimas. Atskiros frazės yra alogiškos ir tarsi nepaaiškinamos, tačiau kalbos sraute jos viena kitą
papildo ir iš dalies paaiškina- sukuria įspūdingą kalbėjimo magiją ir išsako neįprastą ,,aš“ jauseną
pasaulyje.
Kūrinyje galima išskirti du ateities laikus: tą, kada ,,aš“ kalbės Viešpačiui, ir tą, kuris ateis po
šito kreipimosi(,,kai išmuš…“). Eilėraštyje įsivaizduojama dabartis nesutampa su eilėraščio sakymo
dabartimi- ji yra ateities vizija, pateikiama kaip dabartybė. Nuoseklios laiko slinkties iš dabarties į
ateitį neparodyta- kalbantysis mintyse laikus sujungia į visumą ir savaip išdėsto.
Eilėraštyje kreipiamasi į Viešpatį(,,viešpatie“). Visą eilėraščio tekstą galima suprasti kaip
retorinį kreipinį, o ,,aš“ būsenas ir eilėraščio turinį(tai, apie ką galvojama, kalbama)- su pavadinime
nurodytu žanru- rauda. Pasakymai ,,viešpatie“, ,,tavo valanda“, ,,žemės laikas“ primena Šventąjį
Raštą ir jo intonacijas, o ,,aš“ pavidalai(augalo ir gyvos esybės)- Rytų kultūrai būdingą
pasaulėjautą. Savita, įprastu būdu neišsakoma kalbančiojo jausena pasaulyje yra išsakoma ne tik
,,neįmanomais“ žodžių junginiais, bet ir įvairių kontekstų samplaika.
/Dovilė/
