Pasak A. Zalatoriaus – “Rašytojo asmenyje derinasi skvarbaus analitiko protas, nerami
romantiko siela, blaivus valstiečio žvilgsnis į pasaulį.”
V. Krėvei rūpėjo žmogaus būties filosofinės problemos: kas yra laimė ir tiesa, koks gyvenimo
tikslas ir kas svarbiausia žmogaus gyvenime? V. Krėvė šias problemas sprendė kurdamas
konkrečius žmonių paveikslus, kuriais išreikšdavo savo idealus, atskleisdavo savybes tokio
žmogaus, kokį jis norėjo matyti gyvenime.
V. Krėve savo kūryboje nagrinėjo daug temų – gilinosi į romantinę – legendinę Lietuvos praeitį, į
kaimiečio buities realybę ir į alegorinę išmintį, susietą su rytų tautų kultūra. Jo kūryboje tilpo daug
skirtingų literatūros žanrų – nuo romantinių legendų, realistinių novelių ir apysakų, istorinių dramų,
iki biblinės apysakos “Dangaus ir žemės sūnūs”. Bet nemažoje dalyje savo kūrinių jis didžiausią
dėmesį skyrė dviems visuomenės grupėms – seniems ir mažiems. Savo herojų prototipus V. Krėvė
surado “Šiaudinėje pastogėje”, liaudyje, taip pat įsivaizdavo gyvenusius gilioje senovėje. Tai
romantiniai “Dainavos šalies senų žmonių padavimų” herojai, žinomų dramos kūrinių veikėjai,
pagaliau Lapinas iš apsakymo “Skerdžius”, Gugis iš apysakos “Raganius” ir daugelis kitų. Daugelis
Krėvės kūrinių herojų itin gyvybingi, stiprių aistrų, jie nebijo susikauti su priešingomis, kelią
pastojančiomis jėgomis, ar tai būtų likimo, dievų jėgos, ar istorinė būtybė, ar tuščias žmonių
egoizmas. Visi jie neramūs ir drąsūs žmonės, kuriems nebūdinga prisitaikymas ir susitaikymas,
nuolaidos ir pataikavimas. Jie moka karštai mylėti, neapkęsti ir net keršyti.
Prieš patį dievą kelia maištą Dvainis (”Dvainiai”), prieš kunigą ir bažnyčios papročius – Traibėnas
(”Išsibarė”), prieš žmonos despotizmą – Budraitis (”Žmoną pamokė”). Krėvės “Šiaudinės pastogės”
veikėjai nėra vien tik romūs ir geraširdiškai taikūs lietuvių liaudies žmonės, jie sugeba protestuoti ir
maištauti, kovoti už teisingesnį likimą.
Gyvenimo prasmės suvokimas artimai susijęs su Skerdžiaus Lapino ir Gugio pavekslais. Lapinas
sugeba džiaugtis ir prasmingai mylėti gyvenimą. Jam nesuprantamas savanaudiškas turto ir garbės
troškimas, egoizmas. Džiaugsmą jis randa pirmiausia darydamas gera kitiems. Ypaš didžiulį
džiaugsmą jam teikia gamtos grožis: Lapinui atrodo, kad gamta pilna paslapčių ir dvasinių galių,
žmogiškos gyvybės ir prasmės. Lapinas labai artimas apyskos “Raganius” skerdžiui Gugiui. Jų
padėtis ir pažiūros panašios. Gugis taip pat yra liaudies išminties ir teisybės nešėjas. Žemėje jis
buvo niekinamas ir raganium vadinams, o danguje pasirodė, kad jis pranašesnis už Kukį, kuris buvo
laikomas dievobaimingu ir visais atžvilgiais teigiamu žmogumi.
Taigi Krėvės sukurtas žmogus – aktyvus, nerimastingas ir maištingas, gilių išgyvenimų ir karštų
troškimų, siekiąs to, kas nepaprasta, reikšminga, nepasiduodąs likimo valiai. Jis sugeba mylėti
gyvenimą, džiaugtis jo grožiu ir prasmingumu, giliau suvokti tiesą ir teisingiau atskirti tikrą gėrį
nuo blogio. Šie Krėvės herojai iškelti kaip priešprieša tuometinei lietuvių buržuazijai, kuri atsisakė
bet kokių kilnesnių idealų, prisitaikė prie aplinkybių ir ėmė vaikytis turto, pinigų, tuščios garbės ir
pasitenkinimo.
Senų žmonių garbingumas bei didingumas iškeliamas jau pirmojo Krėvės kūrinio pavadinimu –
“Dainavos šalies senų žmonių padavimai”. Seni žmonės – tai žmonės, kurie savo pusėje turi dalyką,
vertą nugyventų dešimtmečių. Tas dalykas – tai prisiminimai ir patirtis. V. Krėvė nesiūlo gyventi
vien prisiminimais, bet pažymi, kad prisiminimai sukrauną patirties naštą, kuri nėra sunki –
priešingai, ji yra maloni ir suteikia senam žmogui pranašumą prieš jaunąjį.
