XVI amžius paliko mums maždaug 20 lietuviškų knygų. Jos visos yra religinės. Tačiau tuometinį lietuvių
raštijos kūrimą reikia suprasti ne tik kaip religinį, bet ir kaip tautinį darbą. Tie dalykai anais laikais vienas
nuo kito sunkiai atskiriami.
Mintis pradėti leisti lietuviškas knygas greičiausiai kilo Vilniaus lietuvių humanistams. Šių sumanymų
įgyvendinimą pagreitino 1517m. Vokietijoje prasidėjusi Reformacija. Protestantai siekė sudemokratinti
katalikų bažnyčią, nepripažino jos dvarų ir turtų, visus vienuolius laikė dykaduoniais, dvasininkams leido
vesti. Bet raštijai svarbiausia, kad jie reikalavo apeigas bažnyčioje atlikti ne lotynų, o krašto žmonių kalba,
kad ir paprasti žmonės galėtų suprasti ir tuo priartėti prie dievo. Į kovą prieš katalikybę, kuri neva nelabai
rūpinosi lietuvių kultūros reikalais, stojo bajorai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapalionis, Jurgis
Zablockis, miestelėnas Martynas Mažvydas. Tai pirmieji užsienyje gerai išsilavinę lietuvių humanistai. Jie
ėmė versti į lietuvių kalbą giesmes ir pasiryžo leisti lietuviams knygas.
Taigi Reformacijos ir katalikybės susidūrime laimėjo Lietuvos kultūra. Ir viena, ir kita pusė pradėjo varžytis
knygų leidime. Nors reformatoriai Lietuvoje buvo persekiojami, jie savo veiklą tęsė Karaliaučiuje. Minėtini
A. Kulvietis ir S. Rapalionis. Jų gyvenimas bei veikla rodo, kokių įžymių šviesulių ir reformacijos judėjimo
veikėjų buvo kilusių iš lietuvių tarpo XVIa. viduryje. Savo išsimokslinimu jie prilygo įžymiems V. Europos
šviesuoliams, mokėsi pas juos ir palaikė su jais artimus santykius. Nors A. Kulvietis ir S. Rapalionis paliko
mažai savo raštų, užtat tie raštai lietuvių raštijos istorijoje yra pirmieji rašytiniai lietuviški tekstai. Vadinasi,
jie laikytini pirmaisiais lietuvių eiliuotojais – vertėjais. A. Kulvietis ir S. Rapalionis savo veikla paruošė kelią
pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui (1510 – 1563).
1547m. išleista M. Mažvydo parengta pirmoji lietuviška knyga – ,,Katekizmas”. Išleistos 6 M. Mažvydo
religinės knygos (kai kurios po jo mirties). Tai – ,,Giesmė S. Ambraziejaus” (1549), ,,Forma krikštymo”
(1559), ,,Parafrazis…” (1558 ?- 1563). Tai yra giesmių bei maldų vertimai iš lotynų arba vokiečių kalbų,
skirti išimtinai Rytų Prūsijos lietuviams.
Didžiausias M. Mažvydo darbas buvo giesmyno rengimas (,,Giesmės krikščioniškos” buvo išleistos tik po jo
mirties).
M. Mažvydas, kaip ir A. Kulvietis bei S. Rapalionis, buvo aktyvus reformacijos judėjimo dalyvis. Savo raštais
bei veikla jis stiprino ne tik tą judėjimą, bet ir palaikė Prūsijos kunigaikščio Albrechto politiką, rėmė jo
pastangas savo valdžiai įtvirtinti. M. Mažvydo raštai buvo religinio turinio ir apskritai tarnavo tuometinės
feodalinės santvarkos interesams. Jis niekur iš esmės nepasisakė prieš baudžiavą, nors, matydamas sunkų,
baudžiavinio darbo prislėgtą lietuvių valstiečių gyvenimą, rūpinosi religiniu liaudies švietimu gimtąja kalba.
Tam tikslui leido lietuviškas knygeles. Todėl jis turi nenykstančią reikšmę lietuvių literatūros istorijoje.
,,Katekizmas” išspausdintas 1547m. sausio(?) mėn. Jis turi 79 mažo formato puslapius, išspausdintas gotišku
šriftu. Tiražas – apie 200 – 300 egz. Knygos turinį sudaro: lotyniška dedikacija ir dvi prakalbos, kurių viena
lotyniška, kita, eiliuotoji, – lietuviška; toliau 4 puslapiuose duodamas elementorius; nuo 17 iki 39 psl. imtinai
eina pats katekizmas, susidedąs iš 5 dalių; paskutinę, didžiausią knygos dalį, 39 psl., užima giesmynas, kurį
sudaro 11 giesmių su gaidomis. Knygos autorystę įrodo akrostichas (3 – 17 eilučių pirmosios raidės) su
autoriaus vardu ir pavarde.
Tačiau iš tikrųjų M. Mažvydas nėra vienintelis pirmosios lietuviškos knygos autorius. Nustatyta, kad
lotyniškoji jos prakalba parašyta Karaliaučiaus universiteto rektoriaus F. Stafilo, mokėjusio lietuvių kalbą.
Taip pat giesmės ir psalmės išverstos ne M. Mažvydo, o S. Rapalionio, J. Zablockio ir A. Kulviečio arba J.
Jomanto. Vadinasi, M. Mažvydas pasinaudojo jau anksčiau buvusiais kai kuriais lietuviškais tekstais. Taip
pat
M. Mažvydas naudojosi kitais protestantų leidiniais kitomis kalbomis. Daugiausiai pasinaudojo lenkišku
Jano Sekluciano katekizmu. Iš spausdintų šaltinių įvairumo bei jų panaudojimo būdo matyti ne mechaniškas,
