K. Donelaičio poemos pavadinimas “Metai” kiekvienam
asocijuojasi su žmonių buitimi, gyvenimu ir darbais per kalendorinius
metus. Tačiau poeto kalendorius neoficialus, pagal kurį XVIII a.
tvarkytas visuomenės gyvenimas jo gimtajame krašte, o gamtos pagal
kurį gyveno burai sunku, bet tokį įprastą gyvenimą. Metų laikų kaita
poetui tarsi auksčiausioji valia, sutvarkyta gamtos permainų grandine ,
kurioje žmogus jaučiasi esąs tik smulki dalelytė. Kita vertus , metų kaita
( gamtos atgimimo – pavasario, vasaros – brandos sunykimo veiksmas –
ruduo) poemoje sutapatintas su pagrindiniais žmogaus gyvenimo
tarpsniais ( gimimas, branda, mirtis) . Toks žmogaus ir gamtos vienovės
supratimas būdingas renesanso kultūrai, palikusiai pėdsaku lietuvių
raštuose (religiniuose, pasaulėtiškose).
Liaudies kalendorius – tai ilgaamžės žmonių patirties ir stebėjimo
rezultatas, fiksuoja viena po kito einančias darbų laukuose ir namuose
datas bei su jomis susijusias šventes. Vadinamos krikščioniškais vardais
šventės orientavo žemdirbį kada imtis vienokių ar kitokių darbų. Palaikė
atitinkamus kaimo bendruomenės santykius. K . Donelaičio būrai taip pat
susiję su tuo žemdirbio kalendoriumi.
Žemdirbio kalendoriaus datos pirmiausia priklausė nuo saulės,
kurios poveikis žemei apsprendė pastovią metų kaitą, o metų laikuose
atitinkamus žmonių darbus , bei šventes.
Tačiau saulė K. Donelaičiui yra kur kas daugiau negu dangaus
šviesulys, palaikąs gyvybę žemėje. Ji tarsi yra gyva būtina , tarsi šventa
dangaus akis , simbolizuojanti gyvybės amžinumą . Toks požiuris į saulę
būdingas lietuvių tautosakai . Toks jis , tik dar labiau apibendrintas ,
iškyla ir “Metuose”
“Metai” prasideda pavasariu , visa būrų gyvenimo ir darbų pradžia.
Pirmuose eilutėse užsimenama apie saulutę, kuri “atkopdama budino
svietą”. Tuo nusakomas visuotinis lietuvių liaudies požiūris į šį dangaus
šviesulį, kuris ligi vidurvasario tarsi kopia aukštyn, o poto pradeda
žemėti. Kildama saulė skatina audti žolę, pražysti žemę.
Poetiški vaizdai primena lietuvių liaudies Jurginių dainas, kuriuose
ne tik saulė, o ir šv. Jurgis vaizduojamas kaip augmenijos atgimimo
skatintojas. Šv. Jurgis yra ir žemės naktų saugotojas. “Jurgi, geras
vakaras” – raginama dainoje atrakinti žemę ir išleisti žolę.
Poemoje vasara pargrįžta tada , kai saulė paliauja kilti aukštyn ir
sustoja aukščiausiame savo taške.
Kristijonas Donelaitis ,,Metai” (Natūrali metų laikų kaita ir gamtos vaidmuo)
