Stiklinis namas
Ištrauka apie Algytę
Algytė nustraksi smulkiu mergaitišku žingsniuku ir, negarsiai trinktelėjusi durimis, išeina į
gatvelę, paima nuo žemės kalkių gabalėlį ir atsitūpusi ima piešti mirguliuojančius lapų šešėlius ant
šaligatvio. Beprasmis raizginys. Bet mergaitei jis kažką primena. Ji padeda obuolio graužtuką ant
šaligatvio atbrailos ir dabar nupiešia tai, kas pasivaidena neaiškiame šešėlių raizginyje: nulėpusios
ausys, trys taškai – tai akys ir nosytė, tokia vėsi, drėgna nosytė, dar linija – ir štai, susirietęs iš
meilumo, virpa mažas šunelis Gutis. Net knieti šūktelėti: „Guti, Guti!“ Sušnarėtų jurginų krūmelis,
ir išlėktų Gutis su stačiomis ausytėmis ir žemių trupiniais ant nosytės – aiškiu įrodymu, kad vėl
buvo nepaklusnus. Suvokęs savo kaltę, jis pabruktų uodegytę ir cimpintų prie jos, toks nusižeminęs,
toks kaltas, kad visi barimo žodžiai pavirstų atlaidžiu: „Nu, nu, tu besarmati! Vėl rausei gėlytes?“
„Besarmatis“ tuoj būtų paimtas ant rankų ir, visas krutėdamas ir virpėdamas kaip gyvas
sidabras, nedrąsiai siekteltų liežuviuku Algytės veido. Šunelis turėjo būti pavadintas Algučiu. Bet
patys suprantate, kad taip nedera, nes viso labo mažas šunelis, o ne jos broliukas. Tad jis ir liko
Gučiu. Kas supras, kad Algytė norėjo už visus labiau jį mylėti.
„Ak tu, mažas nulėpausi, netikėli! Kam buvo sakyta nestovėti prie durų? Ak tu, mano kvailuti,
duok, papūsiu letenėlę. Duok…“
O Gučio maudymas – ši didžioji repeticija? Pasiruošimas ateičiai: toms beveik šventoms
maudymo apeigoms, kai viskas taip svarbu, kai išgąstingi šūkčiojimai susilieja į džiaugsmingą
burkavimą ir švelnų, kankinantį norą įgnybti mažą, neišmaningą padarą, pliuškenantį šiltą vandenį
ir nesuvokiantį tos beveik stebuklingos materijos prigimties.
Guti, Guti, tu buvai labiausiai išlepintas šunelis visame name. Tu nenorėdavai vienas pasilikti
kambaryje, ir Algytė, išnešusi kibirą su šiukšlėmis, bėgdavo tekina namo ir atrasdavo tave
unkščiantį ir nelaimingą.
O dabar Gutis kaime. Gal net pririštas grandine prie būdos, ir jo priskretęs dubenėlis ne kasdien
būna pilnas šviežio maisto.
– Jam ten gerai, – kartoja Algytė savo mamos žodžius. – Grynas oras… – O pati jaučia, kad jos
meilės šuniukui niekas neatstos.
Nežinia, ar nuvažiavusi po metų Algytė atpažins tą kiemo sargą, nešvarų, pilną blusų, dagių
prisivėlusia uodega. Jeigu jis išgyvens tuos metus, tai jau bus kitoks: jis baugščiai puls slėptis, be
žodžių pasakydamas, kiek kartų buvo paspirtas, ir tiek kartų bus paspirta Algytės širdis. Godžiai,
net nekantriai praris atvežtus skanėstus ir šitaip papasakos, kad skanėstai jam visai nerūpi, kad jam
tereikia pasisotinti. O paskui visi stebėsis, kodėl taip pablogėjo Algytės apetitas.
