Kokios yra amžinosios vertybės?

Rašinys iš interneto (atsiųstas mokinio).

Kokios yra amžinosios vertybės?

(M. Daukša)

                      Vertybės visiems žmonėms yra skirtingos. Vieni vertina pinigus, savo asmens prestižą, materialinius daiktus, kiti šeimą, meilę, sentimentalius dalykus. Viso to mokomės nuo pat mažens namuose, mokyklose, atviroje erdvėje. Tačiau yra begalė kitų vertybių, jei tik pažiūrėtume plačiau ir pamirštume savus norus bei interesus.  Taigi, vertybių pasaulyje yra daug ir visi jas suprantame skirtingai, tačiau tik kelios iš jų gali būti amžinosios, tad, kokios iš tikrųjų yra tos amžinosios vertybės?

                      Iš tiesų, daugelis nesuprantame, kad amžinosios vertybės susidaro iš ilgaamžiškumo, puoselėjimo to, kas yra dabar bei požiūrio į ateitį. Vienam asmeniui gali pasirodyti, kad jo amžinoji vertybė yra materialas, pavyzdžiui, kolekcionuojamos statulėlės arba galbūt sentimentai, kaip šeima, meilė, atsakomybė ir panašiai, tačiau žiūrint į tai visumoje, visa tai – tik vieno asmens vertybės, kurios nebūtinai prisideda prie kitų gerovės. Retas kuris įžvelgia, kad tikrosios vertybės yra mūsų visų interesas, kaip tautybės puoselėjimas, geresnės ateities kūrimas ateinančioms kartoms. Turbūt nei vienas iš mūsų nenorėtų sužinoti, kad mūsų tauta ir kalba netolimoje ateityje pavirs kitokia ar visiškai išnyks, tad, kaip visų kolektyvinis interesas  turėtų būti papročių, kultūros puoselėjimas, meilė lietuviškų knygų skaitymui. Mano manymu, didžiausia šių laikų grėsmė mūsų tautos kalbai yra angliškų žodžių ar kitų kalbų vartojimo vietoje gimtosios, pradžia. Išpopuliarėjus socialiniams tinklams, vis daugiau žmonių pradėjo įterpinėti kitos kalbos žodžius savo žodynuose, ar net visiškai pakeisti lietuviškus žodžius iš kitos kalbos. Tokiu būdu mes netiesiogiai aneksuojamės prie kitos tautos ir po truputį virstame ja, patys to nepastebėdami. Tokią pačią problemą savo laiku pastebėjo žymiausias Renesanso epochos lietuvių rašytojas, humanistas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a., Mikalojus Daukša. Savo žymiausioje knygoje, „Postilla Catholica“ (liet. „Postilė“), skelbė naują požiūrį į gimtąją kalbą, laikė ja didžiausia tautos vertybe ir smerkė prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos paniekinimą, nesirūpinimą jos ugdymu. Šią prakalbą galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestu, kurio teiginiai net ir vėlesniais amžiais neprarado aktualumo. Prakalboje Daukša ragina kurti raštiją lietuvių kalba, nes nėra tokios niekingos tautos, kuri „neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“. Tai buvo ypač svarbu valstybei, nes po Liublino unijos 1569 m. Lietuvoje pradėjo įsigalėti lenkų kalba, reikėjo kovoti prieš kylančią grėsmę gimtajai kalbai. Taigi, atlikdami  šventus ir kilnius  darbus, apginame tautines vertybes, prisidedame prie  gimtosios kalbos ir Lietuvos valstybės išlikimo.

                      Supratę, kad būtent tokios yra mūsų amžinosios vertybės, kur turime dirbti išvien, jog pasiektume bendrą tikslą, galime patyrinėti plačiau ir atrasti jų daugiau. Viena iš svarbiausių, ypač šiuo metu, yra doringumas vienas kitam. Pažiūrėjus į šiuo metu esančius įvykius Ukrainoje, nėra sunku suprasti, jog padėti nuo karo nukentėjusiems žmonėms yra itin svarbu. Tai mus ir priveda prie doringumo, net jei ir patys nenukentėjome nuo šio konflikto, turime būti žmonės bei suprasti, užjausti ir padėti vieni kitiems, nes nežinome, kada tokia pati situacija gali iškilti ir mums, kada prireiks tokios pačios pagalbos. Būti doriems nereiškia už tai gauti atlygi. Atlikti gerą darbą kitiems galima vardan gerovės ir taikos bendruomenėje, tačiau neabejotina, jog už mūsų žygdarbius bus atsidėkota vienaip ar kitaip. Galima teigti, jog dorovingumas yra savęs dalies pasiaukojimas kilniam tikslui, nesvarbu ar gauname iš to asmeninę naudą, ar ne, pagrindinis tikslas – elgtis taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis.

                      Apibendrinant, žmogui vertybių yra tikrai daug, tačiau tik maža dalis to yra naudingos mums, žmonėms bei mūsų bendruomenėms. Būtent tokias vertybes yra svarbu įžvelgti ir puoselėti, kad jos nebūtų užmirštos, nes be jų, esame tik pasaulyje pasiklydę savanaudžiai, klaidžiojantys be tikslo.

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →