Vytautas Stulpinas. LAUKUOSE DEGĖ SAULĖ

I

Visą gyvenimą per Alsėdžius keliauju į Žemaičių Kalvariją, per Sedą – į Grūstę. Tai būtiniausios kelionės. Mano mama Konstancija, kilusi iš Gardės kaimo, kuris įsilieja į Kalvariją. Nuo mažų dienų žinojau, kad ten, kur ilsisi mano senelė Kazimiera, mirusi jauna, šalimais tų aukštų kapinių karo metais žuvo labai jaunas poetas. Ši žinia pleveno ore diena iš dienos, kol vienąsyk kažkas iš kalvarijiškių ištarė poeto vardą ir pavardę: Vytautas Mačernis. Menkiausia užuomina apie tą nelaimę, apie poeto gimtąją Šarnelę, įvairiausi vietinių žmonių pasakojimai – viskas, ką tik išgirsdavau, kaupėsi atmintyje. Beje, mūsų klasės auklėtojas Albinas Juodeikis, tuomet dar moksleivis, matė V, Mačernį žuvusį, bet suaugusių buvo nuvarytas šalin, o poeto klasės draugė Stanislava Kochanauskaitė Telšių Žemaitės vidurinėje  mokykloje mus mokė vokiečių ir lotynų kalbų. Vaikystės metais, kai po atlaidų stovėdavau prie senelės kapo, priešais akis už kelių dešimčių metrų – šv. Veronikos koplyčia, šalia kurios ant amžių sukniubo paslaptingiausias mūsų krašto poetas, kur pievelėje lyg kokia egzistencijos akis, atvira laikinumui ir buvimo šioje žemėje apmąstymams, virpuliuodavo dienovidžio šviesa.

Paauglystės metais neturėjau Vytauto Mačernio eilėraščių, bet visada nukrėsdavo šiurpė, vos tik prieidavau koplyčią  „Jėzus sutinka šv. Veroniką“. Pirmasis, kuris parodė man V. Mačernio eilėraščius, – tai Alfonsas Budginas. Mieliausias žmogus, Telšių fotografas, muzikas, poetas. Jis turėjo leidinius „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, rinktinių laikraščių „Žemaičių prietelius“ ir kitokių brangenybių. Abudu pakrisdavom ant sofos ir skaitydavom. Kadangi gimiau už puskilometrio nuo žudynių vietos, nuo mažens girdėjau tėvo, senelių ir kaimynų pasakojimus apie siaubingą tragediją: mane, atsimenu, sukrėtė V. Mačernio eilėraštis, skirtas Rainių kankiniams. Netrukus almanache „Poezijos pavasaris“ pasirodė poeto eilėraščiai, 1970 metais – knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“. Mudu su Alfonsu vienas kitam skaitydavome: jis – sonetus, aš – vizijas. Neapsakomą beribės jausmą nešuos per gyvenimą iš tų skaitymų:

Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė

miškų pavėsiuose,

Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.

Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tiesėsi,

Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.

II

V. Mačerniui buvo keturiolika, kai jis, baigęs Sedos progimnaziją, 1935 – ųjų rudenį pirmąsyk peržengė Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijos slenkstį. Gimnazija tuomet iš Juozo Liaugaudo nuomojo išvaizdų pastatą Simono Daukanto gatvėje.

Nors pastatas tikrai impozantiškas, bet jame, smarkiai gausėjant gimnazistų, pradėjo stigti vietos. Todėl buvo nutarta ant kalvos, netoli Mažosios bažnyčios, statyti tais laikais ypač modernios architektūros gimnaziją. Projektas Stepono Stulginskio, darbus koordinavo taip pat mokslus Prahoje baigęs inžinierius Vsevolodas Kopylovas. Gimnazijos atidarymas 1936 – aisiais buvo didžiulė šventė ir gimnazistams, ir jų tėvams.

Stanislava Kochanauskaitė prisimena, –  jų klasėje buvę du Mačerniai: Vytautas ir Vladas. Vladas Mačernis – Vytauto dėdės, Juozo Mačernio, sūnus.  Tėvas jį keistai religingai auklėjęs, todėl jis „buvo rimtas, jeigu taip pasakius, turiningas. Kai nuo jo kūdikio susilaukė Mačernių tarnaitė, tėvas pradėjo jį persekioti, smerkti, tai Vladas neišlaikė ir mėgino nusišauti.“

V. Mačernio dėdė Juozas Mačernis – mokytas vyras, Telšių kunigų seminarijos dėstytojas, redagavo laikraštį „Žemaičių prietelius“. Mirė Argentinoje, pasitraukęs iš gimtojo krašto artėjant sovietų armijai. V. Mačernis Masčio paežerio takiukais retkarčiais užbėgdavo pas savo dėdę, kuris buvo pasistatęs namą prie ežero, netoli muziejaus „Alka“.

Kur Vyčio, kaip jį draugai vadindavo, gyventa gimnazistiškais metais? 1935 – 1936 m. Kalno gatvėje nr. 11, buvusiame „Kanklių“ draugijos pastate. Dalį pastato buvo išsinuomojusi Gladkauskienė, kuri vertėsi iš to, kad priimdavo gyventi  Telšių gimnazijos mokinius, tarp kurių būta  ir vaikinų iš Žemaičių Kalvarijos.  To namo savininkė 1971 metais Navickienė: „Na buvo toks aukštas (V. Mačernio ūgis – 1. 80). ( V. S.). Visi kartu su juo gyvenę draugai buvo mandagūs, gražiai atrodydavo, be išpuikimo.“

Ilgiausiai Vyčio gyventa Tallat – Kelpšų namuose, kurie stovėjo prie Kęstučio ir Laisvės gatvių kampo. Namų šeimininkas – Telšių kalėjimo prižiūrėtojas. Namas neišlikęs. Jo vietoje buvo pastatytas didelis dviejų aukštų mūrinis pastatas – geležinkelininkų krautuvė. Labai informatyvus V. Mačernio laiškas Pauliui Jurkui, artimiausiam draugui: „Šį penktadienį trimestro galas. Pirma vaga nelabai bloga, vidutinis pažymys beveik keturi. Pakanka. Be to, aš neturiu tiek laiko, jog galėčiau penketukus rinkti. Žinai, gyvenu pas Kelpšukus, o ne pas Gladkauskienę. Kelpšai gyvena, turbūt numanai kur? Jiems (dviem berniukam) padedu pasiruošti pamokas ir už tai gaunu valgį ir butą. Pakanka. Turiu dar porą mokinukų pinigams pačiupinėti ir viskas gerai. Bet darbo… tai be galo. Vadovauju literatams… Su poezija liūdniau. Beje, dar užmiršau, jog turime „Šešių žarų“ pirmą numerį. Viršelis „modern“, bet šiaip sau, skystokas.“ (Vytauto Mačernio laiškas Pauliui Jurkui. Telšiai,1936 m. lapkričio 18).

Visas straipsnis:

Vytautas Stulpinas. LAUKUOSE DEGĖ SAULĖ

Autorius Petras Gedvilas

Svetainės administratorius, el. paštas- petged@gmail.com

Peržiūrėti visus įrašus, kuriuos parašė Petras Gedvilas →

Parašykite komentarą