Kaip vaizduojamas žmogus XVI−XVIII a. Lietuvos literatūroje?
(J. Radvanas, M. K. Sarbievijus, K. Donelaitis)
Nuo pat žmonijos pradžios požiūris į žmogų keitėsi daug kartų. Antikoje gimęs suvokimas, kad gražiame kūne turi būti graži siela, vėliau buvo užmirštas, tačiau Renesanso epochoje iškilęs žmogaus kultas įsitvirtino bei yra pastebimas ir Apšvietos epochoje. Būtent šie du laikotarpiai ir įžymiausi jų rašytojai Jonas Radvanas ir Kristijonas Donelaitis pateikia mums skirtingus žmogaus paveikslus. Kitoniškas rašymo stilius, tikslai, kultūrinės ir politinės aplinkybės, asmeninė patirtis daro šių rašytojų kūrinius išskirtinius ir vertus atidesnio žvilgsnio.
Kultūrinės aplinkybės, taip pat kaip ir politinė situacija, brandina ir ugdo žmogaus asmenybę, formuoja jos pasaulėjautą bei pasaulėžiūrą ir gali nulemti skirtingą individo santykį su teritorija. Dėl to galima teigti, kad aplinka lemia ir žmogaus asmeninę patirtį, kuri yra itin svarbi menininkui. Jonas Radvanas poemoje „Radviliada“ piešia Lietuvos paveikslą jos klestėjimo laikotarpiu, kada valstybės ribos driekėsi nuo jūros iki jūros. Rašytojui nusišypsojo laimė gyventi šalyje, kur, kaip jis pats sako, gyvena įgudę kariauti žmonės, o žemė negaili skalsių derlių. Renesanso epochoje iškyla herojiškas žmogus, patikėjęs savo galimybių jėga, todėl šlove garsėjanti, karinga, garbinga ir didelę teritoriją užimanti valstybė buvo puiki vieta jam pasireikšti ir gyventi. Tokioje aplinkoje net atskiras žmogus jaučiasi saugus, nes yra apsuptas savo tautos, todėl nenuostabu, kad J. Radvanas poemoje vaizduoja didį, galingą žmogų, galintį daug ką pakeisti ir nuveikti gyvenime. Deja, visiškai skirtingomis politinėmis bei kultūrinėmis aplinkybėmis kūrė Kristijonas Donelaitis. Rašytojas gyveno Rytų Prūsijoje, kurioje po maro į ištuštėjusias sodybas buvo atkeldinta daug kolonistų, remiamų vietinės valdžios. Prūsijoje likus gyventi vos saujelei lietuvių, Donelaitis poemoje vaizduoja menką žmogų, mažai ką galintį pakeisti plačiajame pasaulyje, vis pabrėžia, kad lietuviai yra „vyžoti nabagai“, dirba svetimtaučiams ponams ir už tai yra niekinami. Svarbu tai, kad teritorija abiejų autorių kūriniuose komponuoja ir erdvės ribas, o šios lemia žmogaus poreikių amplitudę. Viena iškiliausių ir reikšmingiausių Radvano poemos vietų – Radvilo Rudojo sapnas, kuriame pasirodo pats Vytautas. Kunigaikštis apgailestauja dėl jam priklausiusių žemių, kurios plytėjo nuo jūros iki jūros ir kurioms staiga iškilo pavojus. Tai parodo, kad to meto žmonių herojiškumas, karingumas, vaizduojamas ir poemoje „Radviliada“, buvo sietinas su palankiu aplinkinių šalių požiūriu, šlove ir garbe, didele valstybės teritorija, todėl veiksmas sąmoningai rutuliojamas visoje LDK teritorijoje, o žmogaus galybei įrodyti ir sielai patenkinti reikia vis naujų žemių. Visiškai kitokias vertybes iškelia poemos „Metai“ autorius. Vaizduodamas kuklų žmogų, rašytojas jį skatina tenkintis iš pažiūros mažais dalykais: savo namu, daržu, aplinka ir gamta. Ir pačiam žmogui svarbiausia pasirūpinti paprastais buities darbais, todėl veiksmas neperkeliamas už mažo kaimelio ribų. Taigi aplinka yra itin svarbi žmogui, nes ji ne tik formuoja jo pažiūras, tačiau nulemia ir gyvenimo būdą.
Kūrinio gimimo istorija lemia autoriaus tikslus, kurie gali būti įvairūs: panegiriškas didikų aukštinimas arba nuoširdus noras pamokyti paprastus žmones praktiško gyvenimo būdo. Skirtingi tikslai reikalauja tam tikro rašymo stiliaus, tačiau gali puikiai perteikti žmonių pasaulėjautą. Jonas Radvanas – bajorijos klientas, rašantis panegirinio pobūdžio tekstus, siekiantis pabrėžti gerąsias didiko savybes, todėl jo kūriniuose vargiai būtų galima rasti daug priekaištų ar bet kokio neigiamo vertinimo, adresuoto jo užsakovams. Poemoje rašytojas išaukština garsius žmones, kurių darbai yra susilaukę pasaulinio atgarsio. Štai Radvilo Rudojo sapne pasirodęs Vytautas nepasididžiuoja ir primena, kad tai jis su savo kariauna laimėjo Žalgirio mūšį ir kad tai jis sukūrė tuometinės Lietuvos didybę. Nepamiršdamas rašymo tikslų „Radviliados“ autorius akcentuoja šalies didikų žygdarbius ir garbę, žmogus yra išaukštinamas, jo galios pabrėžiamos, todėl rašytojo kalba ištobulinta, gausi metaforų, kartais net pompastiška. Įdomu tai, kad Donelaitis piešia visiškai kitokį žmogaus paveikslą: jo galios nehiperbolizuojamos, stengiamasi atskleisti jo menkumą ir silpnumą, primenama, kad visatoje visgi aukščiausias yra Dievas, todėl žmogus nėra šlovinamas. Būdamas kunigas ir puikiai susipažinęs su vietinių gyventojų problemomis bei ydomis, rašytojas kiekvieną „Metų“ epizodą pabaigia pamokslu, siekdamas žmonėms parodyti geresnį, doresnį bei praktiškesnį gyvenimo būdą. Svarbiausia žmogaus pareiga – sąžiningai dirbti ir dorai gyventi, o ieškant sektino gyvenimo pavyzdžio rašytojas skatina atsigręžti į gamtą. Vienoje poemos vietoje Donelaitis aprašo lakštingalą, kuri yra kukli, tačiau gali visus pradžiuginti savo talentu. Ji tenkinasi tokiu maistu, kokį sugeba susirasti, jai užtenka to, ką turi. Autorius ragina ir žmogų tenkintis mažais dalykais, išaukština darbštumą, kuklumą ir talentą. Kadangi Donelaitis skatina žmogų veikti ir aprašo nepailstančią gamtą, rašytojo kalboje daug veiksmažodžių, suteikiančių tekstui dinamiškumo. Taigi kūrinio autoriaus tikslai atskleidžia savitą ir skirtingą požiūrį į žmogų ir jo gyvenimo prioritetus.
Menininkui jo kultūros epocha yra itin svarbi, nes joje iškeltos vertybės ir idėjos, kuriančios žmogaus pasaulėžiūrą, atsispindi kūrėjo darbuose. Didieji mūsų tautos rašytojai taip pat neišvengė savo epochų įtakos. Jonas Radvanas – Renesanso žmogus. Šiuo laikotarpiu iškyla laisva, drąsi, įvairiapusė asmenybė, žmonės pradeda daugiau keliauti, todėl ne be reikalo Renesanso literatūros emblema – jūra. Jos motyvą galime išvysti ir „Radviliadoje“. Poemos veikėjas, kaip pats sako, ilgai keliavęs jūra, išvysta krantą ir klausia savęs, ar tikrai jau arti žemė, kurioje jo laukia ramybė. Rašytojas vaizduoja žmogų, kuris yra keleivis gyvenimo jūroje ir kuris plaukia į ramybės uostą krante. Be abejo, Donelaičio kūrybai taip pat padarė įtaką jo gyvenimo laikotarpiu įsitvirtinusi Švietimo epocha. Populiarus jos šūkis „Atgal į gamtą !“ prasmę įgyja ir šio rašytojo poemoje „Metai“. Autorius ne kartą ragina iš gamtos mokytis doro gyvenimo tiesų. Gandrų šeimos, taip pat kaip ir lakštingalos, gyvenimą jis pateikia kaip sektiną pavyzdį. Gandrai, grįžę po žiemos į namus ir radę juos sugriautus, ne pyksta, tačiau imasi ramiai juos taisyti. Rašytojo kūryboje vaizduojamas harmoningas pasaulis, o žmogus – šios idealios harmonijos dalis, su gamta jį sieja glaudus ryšys. Svarbu tai, kad Donelaitis, kaip Apšvietos žmogus, visoje poemoje būrus gina nuo ponų savivalės ir ne kartą retoriškai į juos kreipiasi, klausdamas, kas jiems suteikė tokią galią skriausti ir niekinti būrus. Donelaitis jaučia pareigą apginti paprastus žmones nuo valdžios neteisybės, todėl jo poemoje kalba netgi šiek tiek šiurkšti, joje gausu šnekamosios kalbos žodžių, nes jie priartina rašytoją prie būrų. Taip Donelaitis tarsi atskleidžia dar vieną Švietimo epochos idėją, teigiančią, kad visi iš prigimties yra lygūs, todėl vaizduoja nuo pono savivalės kenčiantį žmogų. Taigi, skirtingų epochų išugdytų rašytojų kūryboje atsispindi skirtingos žmogaus vaizdavimo tendencijos.
Žmogus – nuolat besikeičiantis Dievo kūrinys. Sudėtinga jo prigimtis ir nuolat kintančios kultūrinės ir politinės aplinkybės, kūrinių autorių asmeninė patirtis pateikia mums skirtingą žmogaus sampratą, sukurtą didžiųjų Lietuvos rašytojų. Jų kūriniai dėl savotiško rašymo stiliaus ir tikslų savo laiku gaivino tautiškumo ir patriotizmo pojūtį bei šiandien pateikia mums skirtingus žmogaus pasaulėjautos bei pasaulėžiūros pavyzdžius.
