Viena didžiausių mūsų švietimo sistemos, o ir visų kitų sričių bėdų – lėtumas ir vangumas. Kartais mes taip judame, kad net nematyti į kurią pusę judame. Viską darome ypatingai abejingai, sulėtintai, o neretai greičio rodyklė nuo nulio taip ir nepakyla.
Čia norėtųsi aptarti tris atvejus. Pirmasis – apie egzaminus. Pernai vasarą, Lietuvos abiturientams prastai išlaikius matematikos egzaminą, buvo daug kartų pakartota, kad bus skirta daug laiko, pinigų ir resursų, kad matematikos mokymas Lietuvoje būtų pagerintas visose klasėse nuo pirmos iki dvyliktos. Tačiau praėjo jau pusė naujų mokslo metų, tai yra 4,5 mėnesio, o niekas neužsikūrė ir niekas neįvyko. Nepanašu, kad šiais mokslo metais apskritai kas nors įvyktų.
Dar buvo pažadėta, kad prasidėjus nuotoliniam mokymui, bus daugiau pagalbos suteikiama abiturientams ir pradinukams. Tačiau ir čia iki sprendimų ar realių veiksmų dar nepajudėta.
Antras atvejis. Apie tai, kad stojimą į pedagogikos studijas reikėtų skatinti stipendijomis, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis pradėjo šnekėti prieš ketverius metus. Bet niekas jo nesiklausė, kol stojančiųjų į pedagogiką skaičius susitraukė iki minimumo. Ir tik praėjus trejiems metams, šis pasiūlymas buvo išgirstas. Pernai jis buvo patvirtintas ir jau nuo 2020 m. rugsėjo įstojusieji į pedagogikos studijas gauna gana solidžias stipendijas. Tai stojimą į pedagogiką padidino labai reikšmingai. Tad ir lieka neaišku, o kam reikėjo tiek laukti.
Na, o trečias atvejis apie dar didesnį vilkinimą. Tai istorija apie stulbinamą lėtumą ir neūkiškumą.
Visas straipsnis:
Gal geriau būti lėtapėdžiu, nei vietoje stovinčiu greituoliu
