Rašinys mokomiesiems tikslams, klaidos netaisytos:
Ar pritartumėte žodžiams: „… žmogų net ir klystkeliuos tamsiuos/ Ne taip jau paprasta ir lengva paklaidinti“ ( J. V. Gėtė „Faustas“)?
„Išmintingas žmogus sugeba pasirinkti kelią. Tai labai svarbu: jei einame ten, kur srovė neša, pasmerkiame save kančiai, o valdydami gyvenimo laivą- dedamės laimės pagrindus“ yra pasakęs airių dramaturgas Džordžas Bernardas Šo . Gyvenimas- tai labirintas, kuriame klaidžioja kiekvienas žmogus. Mes dažnai priimame skubotus sprendimus, metame kelią dėl takelio. Tačiau ar daug yra individų, kurių nesuklaidina net pačios juodžiausios tamsumos ir kas padeda jiems nepasiklysti? Apie tai ir pasvarstykime.
Gyvenimas- nenuspėjamas dalykas- kiekvieno žmogaus jis skirtingas. Kaip pasakose taip ir realiame gyvenime, yra ryžtingų , drąsių žmonių, kurie nebijo plaukti prieš srovę, skleidžia tikėjimą ir supratimą artimiesiems, kuris padeda nepasiklysti net painiausiuose labirintuose. Manau, kad daugelis pritartų, jog gyvenimui daugiausia šviesos suteikia tvirti tarpusavio ryšiai ir dvasingumas. Apie tai kalba Lietuvos rašytoja, labdarė Marija Pečkauskaitė- Šatrijos Ragana. Jos apysakoje „Sename dvare“ yra vaizduojamas trijų vaikų motinos, žmonos, dvaro šeimininkės paveikslas. Tai jausminga, labai religinga ir pasiaukojanti moteris. Mamatei be galo svarbu, kad tikinti būtų ne tik ne tik ji, bet kad dori būtų ir jos vaikai, tikėtų Dievą, padėtų silpnesniems, mokėtų pasiaukoti. Tvirti ryšiai šeimoje, kiekvienam jos nariui suteikia galimybę nenuklysti į šalikelę. Tačiau ne tik šeima suteikia stiprybės. Mamatė remiasi ne tik į vaikus, ji mėgsta rašyti dienoraščius, kuriuose moteris atskleidžia visus savo vidinius išgyvenimus, išsako visas mintis, išlieja visą liūdesį bei nuoskaudas, tai ir yra dvasingumo įrodymas. Mokėjimas įsiklausyti į savo sielą, suprasti ko ji nori iš gyvenimo- tvirto žmogaus bruožas. Manau, kad kiekvienas iš mūsų pritartų, kad viską reikia pradėti nuo savęs. Taip, artimųjų palaikymas mums padeda pasirinkti teisingą kelią, nepasiklysti labirintuose, tačiau be tikėjimo mūsų pastangos tampa bevaisės.
Kita vertus, ne tik šeima padeda žmogui būti stipriam ir nepasiklysti. Ar dažnai susimąstome, kad be gimtosios kalbos ir papročių mes būtume niekas? Aš manau, kad be šių vertybių žmogus amžinai klaidžiotų po tamsybes. Tai tas pats, kas skraidančiam paukščiui atimti sparnus. Esu dėkinga praeičiai, kad joje gyveno drąsūs ir garbingi žmonės, kurie kovojo dėl geresnės ateities. Papročius ir gimtąją kalbą kaip pagrindines vertybes švietėjas, vienas lietuvių literatūros kalbos kūrėjų Mikalojus Daukša. Rašytojas teigia, kad be gimtosios kalbos mes pasiklystume : „Sunaikink kalbą, sunaikinsi santaiką vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą- sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ Noras išsaugoti gimtąją kalbą buvo stipresnis už tamsybėse pasiklydusius sulenkėjusius bajorus ir dėka M. Daukšos mes šiandien kalbame lietuviškai. Tačiau ne visi žmonės yra geranoriški, stengiasi tik dėl savęs, negalvoja apie kitus individus. Kai kurie asmenys neįvertina draugiškumo, yra žiaurūs ir negailestingi. Modernistas vienas lietuvių prozos atnaujintojų Jurgis Savickis savo kūryboje kalba apie savanaudį, kuris tikrai nesukuria tvirtumo jausmo. Tai apsakymo „ Ad astra“ pagrindinis veikėjas Dalba pykstasi su savo kaimynais, negali pakęsti, kad jie vaikšto per ūkininko žemę. Dėl viso šio konflikto nukenčia visai nekaltas senas šuo. Ūkininkas be jokio gailesčio jį nuskandina. Pagrindinis kūrinio veikėjas yra pasiklydęs gyvenimo tamsybėse, tačiau jam padėti niekas negali, nes jis yra savanaudis ir nesijaučia blogai dėl savo poelgių. Žmogų iš tamsybių gali išgelbėti vienybė. Tas, kuris tiki gimtąja kalba, papročiais, visuomet ras šviesų kelią. Tačiau mus supa ne tik geri žmonės, kurie nori geresnės ateities, bet ir savanaudžiai, kurie yra pasiklydę gyvenimo tamsybėse, nuo kurių neišgelbės niekas, tik noras tapti geresniu, atlaidesniu ir sugebėjimas atsiprašyti skriaudėjo.
Iš tiesų : „ …žmogų net ir klystkeliuos tamsiuos/ ne taip jau paprasta ir lengva paklaidinti.“ Stiprybės suteikia tikėjimas, šeima, gimtoji kalba ir papročiai. Tačiau kaip diena ir naktis, taip ir gyvenime, yra žmonių, kurie lengvai pasiklysta tamsybėse, bet nenori rasti išėjimo.
Sandra V., IV g kl.
