Rašinys mokomiesiems tikslams, klaidos netaisytos:
Ar pritartumėte žodžiams: ,,…žmogų net ir klystkeliuos tamsiuos/Ne taip jau paprasta ir lengva paklaidinti“ (J.V. Gėtė Faustas)?
„Kiekvienas gyvenimas – tai pastangos ir kova už teisę būti pačiu savimi“ – teigė ispanų filosofas Chosė Ortega I Gatesas. Iš tiesų, žmogus nenuspėjamai susiduria su įvairiausiomis situacijomis, kada nelieka nieko kito, kaip tik išlikti savimi. Žmogų galime tapatinti lyg su besiruošiančiu išdygti augalu, kuris priešindamasis žemės paviršiui įtvirtina savo šaknis ir pagaliau išvysta šviesą. Taip ir žmogus kovodamas neleidžia sau palūžti ir kovoja už geresnį rytojų. Kodėl žmogų ne taip lengva paklaidinti? Nežinau, ar dėl to atsakingos vertybės, papročių įvairovė, užsispyrimas. Pasvarstyti apie tai leidžia lietuvių literatūra, kurioje atsispindi žmogaus laikysena po tam tikrų nutikimų ar išgyvenimų.
Žmogus neretai susiduria su sunkumais, kurie kaip jūra, atrodo, nesibaigs niekada. Tačiau vieni šią jūrą bando persiirti, kiti su laiveliu nuplaukia į gražiausias vietas. Ką visa tai galėtų reikšti? Mano nuomone, tai geras pavyzdys, kuris liudija apie žmogaus stiprybę ir kantrybę ieškoti būdų, kaip džiaugtis gyvenimu. Bet ar viskas yra taip paprasta? Juk žmogui tenka praeiti ne vien rožėmis klotą kelią, kad pajustų ramybę, džiugesį, laimę. Ar norėtumėte prisiminti XIX- XX a. pedagogės, rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“? Apysakoje mamatė lyg įsprausta į mažą kampelį, negali laisvai jaustis, patirti džiaugsmo. Dvasios atrama mamatei tampa tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo valia. Turtingu dvasiniu pasauliu apdovanota mamatė savo dienoraštyje guodžiasi ūkio darbais, kasdienybe, skaudžiai reaguoja į jos nesuprantančio vyro žodžius ir poelgius. Vienintelis dalykas, kuris neleidžia paklysti tamsiuose klystkeliuose, tampa tikėjimas. Iš tiesų, mamatei tikėjimas padeda atrasti dvasinį, harmonijos kupiną idealą, kuris leidžia gyventi toliau. Vaikai tampa lyg atrama, kuri, kaip ir tikėjimas, yra geras atspirties taškas, leidžiantis nepaklysti. Grįždami prie palyginimo su jūra galime suvokti, jog žmogui tenka iškęsti daug. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, ar gebėsime įsėsti į laivelį praplaukiantį visas negandas, ar stovėsime krante ir metų metus lauksime pagalbos.
Ne kartą teko girdėti, jog jei jauti skausmą, tada gali drąsiai teigti, kad esi gyvas. Iš tiesų, kiek esame sutikę žmonių, kurie susidūrė su vienokiu ar kitokiu skausmu? Pripažinti sunku, tačiau vos ne kiekvieną dieną išgirstame skirtingų žmonių istorijas, kurios mus sukrečia ir taip priverčia pasisemti stiprybės. Apie tai privertė susimąstyti XX a. poetas, dramaturgas Balys Sruoga. Savo memuarų knygoje „Dievų miškas“ rašytojas atskleidžia žmogaus stiprybę, pakantumą, kovojimą su vyraujančia aplinka. Romane pasakojama, kaip visai nekalti žmonės prievarta buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Pasakotojas tampa vienas iš lageryje praradusių identitetą žmonių. Nuolatinis darbas, skausmas, vyraujanti aplinka vis dar suteikia pasakotojui vilties, kuri skatina gyventi ir tikėti, jog vieną dieną viskas baigsis. Tvirtas užsispyrimas, tikėjimas pasakotojui neleidžia pasiklysti ir tapti vienu iš „budelių“ aukų. Šiuo atveju atrodytų, jog žmogui turėtų būti lengva prarasti lygsvarą ir pamiršti, dėl ko gyvena. Tačiau priešingai, žmogus yra pasiryžęs atiduoti visas jėgas tam, kad neprarastų ištikimybės sau pačiam. Vis dėlto, tai priverčia susimąstyti, jog skausmas nėra kraštutinybė, dėl kurios reikėtų mesti viską. Priešingai, tai geras įrodymas, jog reikia suimti save į rankas ir neleisti gyvenimui savęs paklaidinti.
Apibendrinant galima teigti, jog gyvenime patirti sunkumai gali turėti įtakos tolimesniam gyvenimui. Žmogus patirdamas išgyvenimus taip pats paruošia save ateičiai. Juk iš tiesų, turėtume būti budrūs ir pasiruošę gyvenimo iššūkiams. Galima pritarti, jog žmogų yra sunku paklaidinti, jei tik jis yra pasiryžęs kovoti už savo gyvenimą, laimę, ateitį.
Gintarė gl., IV g. kl
