Rašinys mokomiesiems tikslams, klaidos netaisytos:
Ar pritartumėte žodžiams: „ … žmogų net ir klystkeliuos tamsiuos / Ne taip jau paprasta ir lengva paklaidinti“ (J.V Gėtė „Faustas“)?
Žmogus – tai keleivis audringoje jūroje, plaukiantis link ramybės uosto. Kad ir kokie sunkumai ar išbandymai, siekiantys nugramzdinti giliai į dugną, pasimaišo jo kelionėje, visi jie yra įveikiami. Tereikia šiek tiek ryžto bei drąsos ar švyturio šviesos, kuri mus skatintų judėti pirmyn bei išsivaduoti iš amžinų tamsybių. Juk žmogų, turintį širdyje vilties nors mažą trupinį, „ … net ir klystkeliuos tamsiuos / Ne taip jau paprasta ir lengva paklaidinti.“
Likimas dažnai žaidžia su mumis nesąžiningai ir negailestingai. Jis griauna mūsų viltis bei svajones į šipulius, tačiau visada galime rasti atramą, kuri padėtų mums atsilaikyti ir išlikti. Apie tai mane susimąstyti privertė XIX – XX a lietuvių neoromantizmo atstovė Šatrijos Ragana. Apysakoje „Sename dvare“ rašytoja atskleidė didelės sielos, gražių ir taurių jausmų moters – romantikės Marijos išgyvenimus ir potyrius. Mamatė trokšta didesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio paviršius jai baugus ir nuobodus, tik „grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs.“ Vyras Liudvikas jos sielos gelmės nesupranta, o rūpesčiai ir dvaro reikalų tvarkymas atima paskutines laisvas minutes, kurias būtų galima praleisti „šviesoje“ – skambinant taip mėgstamą Šopeną ar skaitant knygą. Mamatės siela liūdi ir skęsta tamsybėse, tačiau jai nugrimzti neleidžia mylimi vaikai ir Dievas. Irutės bei jos broliukų begalinė meilė apglėbia šiluma, o Ganytojas išklauso slapčiausias maldas ir troškimus. Šeima, griežtos krikščioniškos nuostatos bei padorumas neleidžia Marijai pasiklysti šiame gyvenimo kely. Šeimos vertybių temą savo kūryboje taip pat plėtojo lietuvių dramaturgė Vanda Juknaitė. Apysakoje „Stiklo šalis“ pagrindinė veikėja patyrė daug sukrėtimų gyvenime. Vyro šaltumas bei abejingumas, suprastėjusi sveikata, o galiausiai ir depresija vis tempė moterį į bedugnę. Viskas susidėję ją net stūmė savižudybės link: jau ir virvė, vaistai paslėpti ir paruošti buvo. Vis dėlto, herojės paklaidinti jau ir taip tamsiuose klystkeliuose nepavyko. Motiniškas instinktas ir laukiantys vaikai privertė atsigręžti ir vėl pradėti kovą su žiauriu pasauliu. Kad ir kaip sunku mums būtų ištverti visus sunkumus, visada galime pasisemti jėgų ir stiprybės iš mus supančių artimųjų bei tikėjimo.
Ar klystkelius mums gali sukurti tik likimas, ar dažnai mes patys save supančiojame? Ar pasirinkimai ir klaidos, padarytos mūsų gyvenime gali atvesti į nepavydėtiną padėtį? Situacija verčia susimąstyti ne tik apie savo dabartinį gyvenimą ir laukiančius ar jau padarytus sprendimus, bet ir apie XX – XXI a. lietuvių poetą, dramaturgą Justiną Marcinkevičių ir jo kūrybą. Savo dramoje „Mažvydas“ rašytojas pagrindinį veikėją pasirinko pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmo“ autorių M. Mažvydą. Liuteronų pastorius taip kovojo už savo tikėjimą ir Reformaciją, kad net sutiko paaukoti Tėvynę Lietuvą ir išvykti gyventi į Prūsiją. Tik po daugelio metų Mažvydas suprato pasielgęs neteisingai, tačiau vienintelė likusi išeitis buvo žvelgti į Nemuną ir grįžti mintimis atgalios. Ilgesys, Lietuvoje palikta ir išduota mylimoji, o dar ir žinia apie sūnų Kasparą galutinai paveikė pastorių ir atvėrė širdyje kraujuojančias žaizdas. Vienintelis išėjimas iš savigraužos ir skausmo labirinto buvo veikla, rūpinimasis špitolininkais ir pasiryžimas atitaisyti žalą Tėvynei gerais darbais ir pagalba lietuviams. Ne tik darbas, bet ir svajonių siekimas skatina mus kabintis į gyvenimą ir išsivaduoti iš skaudinančios aplinkos. Amerikiečių rašytojas E. Hemingvėjus apysakoje „Senis ir jūra“ aprašė seno, nesėkmingo ir apleisto Santjago rutiną. Kiekvieną rytą plaukdamas į jūrą senis neprarasdavo vilties pagauti gerą laimikį, tačiau dienos vis bėgo, sveikata silpo, o žuvys plaukė tik pro šalį. Vienintelė šio niūraus ir pilko gyvenimo prošvaistė Snatjagui buvo viltis. Ji niekad neišblėso ir neleido pasiduoti, nuskęsti beprasmybės jūroje nepagavus įspūdingos žuvies. 85 – ąją dieną svajonei buvo lemta išsipildyti. Milžiniška žuvis, sekinanti kelionė ir net kova su rykliais neįveikė senuko, o suteikė tyrą laimę, pasiekus savo tikslą. Mes patys kuriame rytojų ir pasirenkame tuos sprendimus, išgelbėjančius iš tamsybių ir skausmo pilno pasaulio.
„Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest“ – teigė lietuvių poetas Vytautas Mačernis. Ir iš tiesų, kad ir kur gyvenime būtume pasiklydę, šviesą, padėsiančią išsivaduoti, galime atrasti tik savyje. Nesvarbu, ar tai šeima, ar darbas, gal tikėjimas tai ir viltis. Tik mes pasirenkame kaip nušviesti savo kelią ir išsivadavus žengti pirmyn.
Aurelija B., IV g kl.
