Kolegė Rita Miknevičienė dalijasi rašytojo J. Apučio laišku:
Kartą per pamoką, su dvyliktokais nagrinėjant „Šviečiančias vilko akis”, klasėje kilo diskusija – tai buvo vilkas ar ne, matė jį vaikas ar ne. Simonas, nieko nesakęs, parašė Apučiui laišką. Kaip džiaugėsi tą pačią savaitę gavęs atsakymą – su paaiškinimais, gražiais palinkėjimais. Skaitėme visi klasėje. Apučio nebėra, bet tą laišką ir dabar mokiniams paskaitau.
***
Mielas Simonai,
netikėtas buvo Jūsų laiškelis: jaunuomenė ginčijasi dėl mano novelės, dėl sapno joje motyvų!
Simonai, autoriui nėra labai jauku ir patogu aiškinti savo kūrybą – ne dėl kokio mandrumo, o todėl, kad skaitytojo valia kokį painesnį kūrinį išsiaiškinti savaip. Bet vieną kitą užuominą pasakysiu.
Sapnas – būtosios, patirtosios tikrovės, fizinės ar dvasinės būsenos atgarsis. Novelės pabaigoje pasakojamas tikras atsitikimas: vaikui iš mokyklos į namus naktimis reikėdavo eiti tolimą kelią. Naktimis todėl, kad jis mokėsi popietinėje pamainoje. Baimė, grasūs nakties šešėliai ir garsai. Kad vaikui būtų bent kiek ramiau, jo pasitikti tolokai ateidavo brolis – švytuodamas žibintu (buvo anais laikais tokios žibalinės „liktarnos“). Tačiau tąsyk pro rūkus sužybsėjo vilko akys. Juk žinot, kad naktį vilko (ir lapės) akys šviečia, žiba? Tikras vilkas bandė kelią pastoti iš mokyklos grįžtančiam vaikui! Dėl to jis taip klaikiai suriko. Iš tos nakties – ir dažni sapnai. Košmariški, persekiojantys visą gyvenimą.
Kokia novelės prasmė? Gal: kad ne visada šviesos spindulys ateina su viltimi, ramybe. Naktį gali šviesti ir vilko akys. Apie pokario (po 1941 – 1945 metų karo) naktis (ypač Lietuvos kaime) prirašyta daugybė kūrinių, apie tai galėjote išgirsti pasakojimų iš savo senelių, gal net ir tėvų.
Novelę parašyti pažadino būsenos, kurios nusakytos novelės pradžioje. Nuo jūros tilto šokinėjantys vaikai ir prisiminimai tos vaikystės, kuri „šokinėjo“ kadaise tomis naktimis iš mokyklos į namus. O šiaip, jei ramiai žiūrėsime ir atidžiai skaitysime, novelėje galėsime rasti daug kitokių prasmių: žmonių artumo, bendrystės, praeities ir dabarties būsenos, sambūrio ir vienatvės, gimtinės tvarkos…
Jūsų adresas: Laisvės 24 – ?21 (ar 24,29?) rašysiu – 21. Į namus mano laiškas, manau, pateks.
Aš nesugebėjau garantuotai perskaityti skaičiaus ant voko, o kaip Jūs perskaitysit mano neįmanomai sunkų raštą – nežinia.
Kuo geriausios sėkmės – visiems, kurie yra šalia Jūsų. Padėkite tad tašką savo diskusijose. Miela, kad mano novelės patiko. Paskaitykit ir kurią nors iš mano apysakų – „Skruzdėlyną Prūsijoj“, „Vargonų balsą skalbykloje“ ar „Prieš lapų kritimą“.
Linkiu visokeriopo pasisekimo ir visokių reformų fone sėkmingų studijų aukštojoje.
Nuoširdžiai – Juozas Aputis
2009m. vasario 21d.
Zervynų kaimas Varėnos rajone
P.S. Pastebėjote – novelė dedikuota mano broliui Pranui, tam, kuris ateidavo pasitikti. Kai sovietiniais laikais buvo leidžiama knyga, vienas leidyklos vadovas sukluso: o kas tas brolis Pranas? Mat jam pasivaideno, kad paskyrimas gali būti kokiam nors buvusiam „miško broliui“ – šitaip buvo vadinami pokario partizanai…
Beje, labai mielas man buvo Jūsų laiškelis ant mokyklinio sąsiuvinio lapo. Jis man primena šviečiančias vilko akis – tą laiką, kai mokiausi ir kai rašydavau į tokius sąsiuvinius.
J.A.
Labai labai!