„Facebook“ supriešino šveplumų mėgėjus ir lietuvių kalbos puoselėtojus

Mindaugas MALCEVIČIUS,
savaitraštis „Šiauliai plius“

Bendraudami populiariajame socialiniame tinkle „Facebook“ ne tik paaugliai, bet ir žinomi asmenys, vadinantys save inteligentais, vis dažniau komunikuoja nenaudodami lietuviškų rašmenų. Dalis jų teigia, kad taip rašyti ir patogu, ir madinga. Kiti pripažįsta – lotyniška klaviatūra puikiai maskuoja neraštingumo spragas. Vieningos nuomonės šioje diskusijoje neturi ir komunikacijos, kalbos specialistai. Nors atsiranda tokią naują madą teisinančių, kiti rėžia iš peties – tie, kurie yra pavyzdys visuomenei, bet vartodami gimtąją kalbą nejaučia atsakomybės, yra verti tik kritikos.

Bend­rau­da­mi so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, ko­men­tuo­da­mi straips­nius in­ter­ne­te ar su­si­ra­ši­nė­da­mi „Sky­pe“ pro­gra­mo­je dau­ge­lis ne­si­var­gi­na teks­tą rink­ti lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis. Spe­cia­lis­tai pa­ste­bi – švep­la­vi­mas ra­šant, ne­raš­tin­gu­mas brau­na­si ir į ofi­cia­lius raš­tus.

„Buitinio“ rašto esmė slypi greityje

Komunikacijos ir viešojo kalbėjimo klubų Vilniuje, Kaune steigėjas Igoris Vasiliauskas siūlo labai nesistebėti tuo, kas pastaruoju metu vyksta virtualiame pasaulyje. Viskas, jo teigimu, turi gana paprastą paaiškinimą: nenoro, negebėjimo rašyti lietuviškais rašmenimis problema slypi greityje, o tiksliau, per greitą santykį su informacija formuojamas paviršutiniškas turinio suvokimas. Ir atkreipia dėmesį, kokius reikšminius žodžius vartoja interneto paslaugų teikėjai: spartus, greitaeigis, padidinto pralaidumo.

„Vartotojams iš pradžių formuojamas įprotis – perskaityti tik žinučių antraštes ir jau susidaryti bendrą vaizdą apie tos dienos, to konkretaus laiko, Lietuvos ir pasaulio įvykius. O jau iš čia formuojama ir vartotojo reaktyvumo į informaciją elgsena. Aš greitai perskaitau pavadinimą ir trumpą aprašą, greitai (ne)suprantu ir privalau greitai reaguoti – atsakyti. Jei tai padarysiu kiek lėčiau ar vėliau – mano reakcija kitiems tampa neaktuali, nes informacinis traukinys toks greitas, kad mano „reakcija–vagonas“ jau, žiūrėk, nuvažiavo“, – juokiasi pašnekovas, raginantis suprasti, kad esminis dalykas tokioje bendravimo terpėje – gauti ir perduoti informaciją čia ir dabar, t. y. akimirksniu.
Būtent nenoras vilktis informacinio traukinio paskutiniame vagone, I. Vasiliausko teigimu, ir lėmė, kad vis daugiau žmonių nebepaiso lietuvių kalbos normų ir bendraudami socialiniuose tinkluose rašo šveplai.

„Kaip spėti? – retoriškai klausia Lietuvoje gerai žinomas verslo konsultantas. – Pradėti optimizuoti spausdinamų simbolių skaičių per laiko vienetą. Lietuviškų raidžių paieškos algoritmas pakankamai lėtina reakcijos laiką. Todėl vartotojas naudoja lotynišką šriftą. Čia aš kalbu apie daugiau technines priežastis. Dažnai mes, greitindami pokalbį ar reakciją, naudojame ir trumpinius: OMG, WTF, IMXO, WOW.“

Vadini save inteligentu, rašyk taisyklinga lietuvių kalba

Tai gal visi turime spėti į nebesustabdomai įsibėgėjusį informacijos traukinį ir paminti lietuvių kalbos, tokios nepatogios greitai komunikacijai raštu, prestižą, gal turime visi imti rašyti šveplai? Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vita Šventickienė, vadovaujanti Šiaulių rajono mokytojų lituanistų metodinei grupei, su tokiais siūlymais kategoriškai nesutinka. Pedagogė įsitikinusi – išsilavinęs žmogus visur turi demonstruoti įgyto mokslo rezultatus: taisyklingai rašydamas, žodžiu reikšdamas mintis taip pat.

„Bet kaip rašyti gali kiekvienas, tačiau taisyklingai, kaip to reikalauja lietuvių kalbos taisyklės, privalo tie, kurie vadina save inteligentais, mokslo žmonėmis, visuomenės šviesuliais. Juolab kritikos verti tie, kurie yra pavyzdys visuomenei. Kuo čia dėtas (ne)patogumas, skubėjimas? Man patogu vaikščioti įsispyrus šlepetes, skubėti avint žemakulnius batelius, bet į darbą, miesto renginius neišsiruošiu mūvėdama šliurėmis, o į pokylį neinu avėdama sportine avalyne. Visur paisoma tam tikrų etikos taisyklių, rašant taip pat“, – rašytinės kalbos niokojimu piktinasi V. Šventickienė.

Rašymas – bendros žmogaus kultūros dalis

Kalbėdama apie tai, ar galima kaip nors kontroliuoti, tarkim, socialiniame tinkle „Facebook“ bendraujančiųjų kalbą, lietuvių kalbos mokytoja ne tokia kategoriška.

„Griežtai nurodinėti gal ir nereikia, bet privalu suprasti, kad trumpųjų žinučių, komentarų rašymas yra bendros žmogaus kultūros dalis. Juk visiems turėtų būti svarbu, kaip elgiamasi su aplinkiniais, kas skaitoma, kaip bendraujama. Paauglius reikia auklėti. Čia ne tik mokytojų reikalas! Visuomenės, tėvų – taip pat“, – kalba lituanistė.

Jos teigimu, gauti netaisyklingai sukurptą žinutę – tiesiog nemalonu. Todėl geriau gauti mažiau žinučių, bet taisyklingų, kad būtų malonu jas skaityti ir klaidos nebadytų akių.
„Na, jau ne. Aš ne šiukšlių dėžė, kad surinkčiau atliekas. Jei žmogus iš tiesų neraštingas ir atsiprašo už galimas klaidas, tai pusė bėdos, bet jei tyčia dergia kalbą…“, – neslepia emocijų pedagogė.

Privačiame gyvenime galima ir kalbėti, ir rašyti, kaip nori

Humanitarinių mokslų daktaras Vigmantas Butkus gesina aistras ir siūlo aiškiai atskirti du dalykus: rašytinės kalbos vartojimą privačiame gyvenime ir viešumoje.

„Privačiame gyvenime, ne viešai žmogus gali ir kalbėti, ir rašyti, kaip tik jis nori. Tai jo ir jo artimųjų asmeninis reikalas. Bet koks bandymas į tai kištis būtų tolygu aiškinimui, kad šiandien pusryčiams jis turi valgyti ne varškę, bet dešrą ar atvirkščiai“, – įsitikinęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vedėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Tačiau viešai, pašnekovo įsitikinimu, ypač jei norima užimti bent kiek svaresnę vietą visuomenėje, gauti padoresnį darbą, valstybiniame sektoriuje – ypatingai, privalu mokėti taisyklingai lietuviškai rašyti.

„Kita vertus, nemanyčiau, kad asmeninių trumpųjų SMS žinučių rašymas ar rašymas socialiniame tinkle „Facebook“ be „lietuvybės“ visada tiesiogiai koreliuoja su (ne)raštingumu. Nebent – jei žmogus daugiau nieko ir nerašo arba rašo tik „iš reikalo“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

Beraščiai darbdaviams pasitikėjimo nekelia

Panašu, kad „užsižaidę“ virtualia realybe interneto platybėse, daugelis lotyniškos klaviatūros mėgėjų į humanitarinių mokslų daktaro V. Butkaus patarimus mokėti taisyklingai lietuviškai rašyti, bent jau prisistatant potencialiam darbdaviui, numoja ranka.

„Dažnai gauname CV, motyvacinius ar kreipimosi laiškus be lietuviškų raidžių. Pokalbio metu paklausus, kodėl žmogus taip rašo, išgirstame atsakymą, kad nėra svarbu kaip parašyta, svarbu, kad esu geras specialistas. Bet darbdaviui tai sukelia daug abejonių, ar potencialus darbuotojas gebės teisingai atstovauti įmonę susirašinėdamas su klientais, ar tiksliai išreikš mintis ir bus teisingai suprastas“, – apie tai, kad įprotis rašyti šveplai gali pakišti koją ieškant darbo, kalba UAB „Personalo valdymo sistemos“ direktorė Sonata Jasėnaitė.

Pašnekovė sako, kad ir socialinėje erdvėje ar įvairiuose forumuose, kur internete bendraujama laisvai, jai visuomet smagu skaityti komentarus, mintis, užrašytas lietuviškomis raidėmis. „Juo labiau verslo kalboje ar oficialiame dokumente. Visi turbūt pasijuntame keistai, gavę „švepluojantį“ komercinį pasiūlymą ar raštą“, – sako įmonės, teikiančios personalo valdymo paslaugas, vadovė.

Gimtosios kalbos prestižo išgelbėti (ne)galima

Komunikacijos ir viešojo kalbėjimo specialistas I. Vasiliauskas sutinka, kad naujos subkultūros atėjimas iš tiesų sukuria tam tikrų pavojų. Tačiau, jo teigimu, reikia dėkoti Dievui, kad interneto erdvėse mes praleidžiame mažesnę gyvenimo dalį.

„Kaip atsvaras objektyviai yra ir tiesioginė žodinė komunikacija – mūsų žmonių aplinka. Jei kasdienėje aplinkoje (darbe, mokykloje, būreliuose) mes kalbame ir rašome taisyklingai, tai ir tampa rimtu atsvaru sukurtai sintetinei interneto bendravimo kalbai“, – tikina I. Vasiliauskas ir pastebi – kiekvienas iš mūsų pirmiausiai išmoko taisyklingai kalbėti ir rašyti, o tik daug vėliau – bendrauti internetu.

V. Butkus atkreipia dėmesį, kad saugant lietuvių kalbos prestižą, pirmiausia reikėtų atsisakyti prievartos: stabdyti policines Valstybinės lietuvių kalbos komisijos galias, paliekant jai patariamojo balso teisę.

Kitas svarbus žingsnis – iš esmės keisti mokyklines lietuvių kalbos programas. Mokslininko teigimu, kalbos prestižas visuomenėje paprastai itin aktyviai remiasi autoritetais ir prioritetais (turima galvoje ugdymo procesą, kai vaikas, paauglys, jaunuolis bręsta, – aut. past.). Pirmiausia pradedant šeima, tėvais, darželio auklėtojais, baigiant gimnazijos mokytojais, dėstytojais ir tais, į kuriuos lygiuojamasi.

„Pastarieji gali būti įvairūs „sėkmingi žmonės“ (nuo krepšininkų iki popdainininkų). Tai terpė. Kokia dominuojanti autoritetų ir prioritetų terpė – taip statistinis bręstantis pilietis ir rašys. Žinoma, su išimtimis“, – sako literatūrologas.