2015 VBE rašinių aspektai

Galimi temų atskleidimo aspektai pagal NEC:

Kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje?

Sąvokos aiškinimas. Nors sąvoka inteligentas dažniausiai siejama su inteligentijos sluoksniu, taip vadinamu XIX ir XX a., tokia sąvokos apibrėžtis nėra vienintelė įmanoma. Svarbu, kad mokinys logiškai, aiškiai apsibrėžtų, ką jis laiko inteligentu. Pagal DLKŽ: inteligeñtas, ~ė dkt. (2) protinio darbo žmogus; mokytas, apsišvietęs žmogus, šviesuolis. Panašiai ši sąvoka aiškinama ir Tarptautinių žodžių žodyne (inteligeñtas [lot. intelligens (kilm. intelligentis)], mokytas, apsišvietęs žmogus, priklausantis inteligentijai). Tad mokinio pasirinkimas laikyti inteligentu žmogų, kuris gyveno ne XIX ar XX a., o, tarkime, Renesanso epochoje ir reiškėsi kultūros srityje (pats sukūrė kultūros tekstų, pvz., M. Mažvydas, M. Daukša), vertintinas kaip tinkamas.

Koks inteligento vaidmuo visuomenėje, klausiama įvairiais istoriniais laikotarpiais. Atsižvelgiant į istorinę visuomenės sanklodą, ekonominę ir kultūrinę situaciją, inteligentui tenka skirtingi vaidmenys.

V. Kudirka – šauklys, keliantis tautą dirbti, žadinantis tautinę savimonę, skatinantis dėl materialių vertybių neišduoti idealų.

J. Apučio kūriniuose – besiblaškantis tarp savo idealų ir konformizmo žmogus.

J. Kunčino samprata – inteligentas nėra vedlys, mokytojas, bet susitaikęs su aplinkybėmis, skeptiškai į „vadus“ žvelgiąs žmogus.
Kiti autoriai:

M. Mažvydas „Katekizmo“ prakalboje atsiskleidžia kaip kunigas, pamokslininkas, mokytojas, lietuvybės puoselėtojas, mokantis, kaip reikia dorai gyventi, laikantis krikščionybės tiesų.

Šatrijos Raganos inteligentai – dvaro aplinkos žmonės, siekiantys šviesti kaimiečius, jaučiantys atsakomybę už savo aplinkos žmones, nors jie ir žemesnio socialinio sluoksnio.

V. Mykolaičio Putino inteligentas – sudėtingos psichologinės sanklodos žmogus, abejojantis idealistas, ieškantis savo paskirties ir pašaukimo, galimybių įgyvendintikūrybingumą. Visuomenė jam ne kažin kiek rūpi – tai žvilgsnis į asmeninę inteligento situaciją.

J. Savickio kūryboje ryškus vertybinis supriešinimas: kaimietis, kaimas – inteligentas, miestas. Aplinkybių išstumtas iš savo terpės inteligentas žūva.

Just. Marcinkevičiaus inteligentas – asmenybė, išsiskirianti iš kitų savo talentu ar tikėjimu savo idėja, suvokianti savo misiją burti žmones, skleisti savo idėją (valstybės, rašto ar kultūros) žmonėms.

Ką gali juokas?

Sąvokos aiškinimas Juoko sąvoka apima etines ir estetines reikšmes.
Juokas: 1. pasitenkinimo, džiaugsmo, linksmumo ir pan. reiškimas; 2. žaidimas, išdaiga; 3. pajuokimas, patyčia, pašiepimas (LKŽ). Komizmas (gr. komikos) – juokingumas, žaismingumas. (LKŽ) Komizmo formos: humoras, ironija, sarkazmas, satyra, groteskas ir kt.

Juoko sąvoka apima etines ir estetines problemas. Juokas – pasaulėžiūros, požiūrio į pasaulį būdas, kuris nuo seniausių laikų egzistuoja šalia rimtojo požiūrio į pasaulį. Juokas reiškiasi įvairiose žmogaus gyvenimo srityse: buityje, socialiniuose santykiuose, kultūroje (literatūroje). Juokas gali apsaugoti žmogų ir jį žeisti, gali būti linksma pramoga ir visuomenės kritikos forma.

J. Savickis novelėse pasitelkia ironiją, kad pajuoktų socialinius santykius, tradicinių vertybių degradaciją: juokiamasi iš stereotipų, kad kaimas yra moralinių vertybių saugotojas, iš pastangų apsimesti tuo, kuo nesi, sumaterialėjimo.

B. Sruogos ironija ir sarkazmas padeda atsiriboti nuo nežmoniškos aplinkos, jausti moralinį pranašumą prieš budelius, autoriui padeda išgyti nuo trauminės patirties.

M. Ivaškevičius, Lietuvos istorijos veikėjus perkeldamas į kitą erdvę ir aplinkybes, priverčia skaitytoją kitaip negu įprasta pažvelgti į Lietuvos istorijos neišnaudotas galimybes. Pokštaudamas autorius atskleidžia rimtus, liūdnus, tragiškus Lietuvos istorijos momentus, skatina permąstyti tautinius mitus ir šiuolaikinę tapatybę.

Prarastos tėvynės ilgesys Lietuvos literatūroje

S. Nėries tėvynės ilgesys asmeniškas, itin skaudus, susijęs su šeimos lizdo praradimu ir asmeninių klaidų apmąstymu.Gyvenimas be tėvynės suvokiamas kaip neįmanomas, į ją tikimasi grįžti.

A. Škėmai prarasta tėvynė neatrodo kaip rojus, grįžti į ją neįmanoma, lieka skausmingas negalėjimas visavertiškai gyventi be jos ir bandymas nepasiduodi sentimentams.

Č. Milošo eilėraščiuose apie prarastą tėvynę kalbama kaip apie prarastąjį rojų.
Kiti autoriai:

A. Mickevičiaus subjektas – per prievartą išstumtas iš tėvynės tremtinys, jos besiilgintis, nostalgiškai atkuriantis jos praeities panoramą.

Just. Marcinkevičiaus poetinėje dramoje „Mažvydas“ tėvynė yra itin arti, kasdien matoma, bet nepasiekiama; jos ilgesys herojų skatina dirbti tėvynės labui, nostalgiją bandant pakeisti pozityvia veikimo programa.

Kitų autorių, ypač išeivijos (A. Nykos-Niliūno, Liūnės Sutemos), kūryboje tėvynės ilgimasi kaip negrįžtančio laiko, vaikystės, prarastų žmonių.

Kasdienybės grožio pajauta lietuvių literatūroje

K. Donelaičio „Metuose“ visas pasaulis veriasi kaip Dievo sukurtas stebuklas: poetizuojamas kiekvienas smulkiausias gyvis ar augalas kaip tobula Dievo kūrinija, aukštinamas kasdienių vargų prislėgto viežlybojo būro dvasios grožis (jo pamaldumas, nuolankumas, dievobaimingumas), estetizuojamas dirbantis žmogus.

J. Tumas-Vaižgantas atranda savito grožio kasdieniame baudžiauninkų gyvenime, tarpusavio santykiuose ir buityje (darbo estetika, Mykoliuko smuikavimas, Severiutės išvaizda ir jos klėtelė). Mykoliuko meilė Severijai nutvieskia jo kasdienybę ypatingu grožiu.

J. Vaičiūnaitės poetinio subjekto žvilgsnis perkeičia žmogaus aplinką, staiga ištinkančios estetinės pagavos atveria kasdienybės, buities smulkmenų grožį. Šios poetės kūryboje daiktiškasis pasaulis yra persmelktas dvasingumo, kasdieniški daiktai tampa poezija.
Kiti autoriai:

H. Radausko kūryboje grožio ieškoma visur – gamtoje, miesto aplinkoje, buityje. Šio poeto eilėraščiuose grožis yra giliausia būties prasmė ir aukščiausia vertybė.

J. Marčėnui nėra poezijos nevertų temų ar objektų, į jo eilėraščius patenka ir savitu grožiu nušvinta praeities ir dabarties kasdienybės realijos.