J. Kunčinas. „Tūla”

Jurgis Kunčinas

„Tūla“

Apie kūrinį

Tūla yra antrasis ir garsiausias Jurgio Kunčino romanas, parašytas Vilniuje 1991 m. ir pirmą kartą išleistas 1993 m. (Vilnius: Lietuvių rašytojų sąjungos leidykla) 10000 egz. tiražu. Antrasis leidimas Lietuvoje 2007 m. (Vilnius: „Tyto alba“), trečiasis – 2013 m. (Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla). 2005 m. Tūla buvo išverstas į švedų kalbą (Västerås : Författarhuset), 2002 m. – į lenkų (Sejny: Pogranicze) ir 2008 m. – į rusų kalbas (Sankt-Peterburgas: Ivano Limbacho leidykla).

Tūla sulaukė labai palankių kritikos vertinimų. Valentinas Sventickas rašė, kad „geriausi puslapiai parašyti svaigulio ritmu ir lyriška intonacija, kuri lengvai įteisina šagališkas skrydžio metaforas“ (1) . Jūratė Sprindytė atkreipė dėmesį į tokius išskirtinius Kunčino prozos bruožus kaip jos gaivališkumas, spontaniškumas, sensualizmas: „tokio gaivalo lietuvių prozai visada stigo. Ji nuolat buvo įsipareigojusi kokiam nors dideliam tikslui“ (2) .
1993 m. Tūla pelnė Rašytojų sąjungos premiją.

______________________________________

1. Valentinas Sventickas,Laisvė kurti ir laisvė turėti, Vilnius, 1998
   2. Jūratė Sprindytė,Prozos gaivalas, Šiaurės Atėnai, 2004-12-18, Nr. 729

Struktūra ir siužetas

Romane aprašomas bohemiškas klajokliškas bevardžio herojaus gyvenimas vėlyvojo sovietmečio Vilniuje. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, savo pasakojimą herojus vadina „užrašais“, tačiau pastarųjų stilistika artima gyvam kalbėjimui. Pasakojimo struktūros centre yra meilės istorija, kuri dėstoma daugmaž chronologiškai, nors pasakojimas nesilaiko nuoseklios linijos, dažnai „šokinėja“ nuo pasakojimo apie vieną personažą prie kito, nuo praeities į ateitį ir atgal į dabartį, arba yra pertraukiamas lyrinio herojaus dialogo su įsivaizduojamu adresatu – Tūla (1) .

Tūloje, kaip ir kituose savo kūriniuose, Kunčinas vaizduoja marginalinę socialinę aplinką, kuri neišsitenka „normalaus“ sovietinio žmogaus įvaizdžio rėmuose. Dauguma Tūlos personažų, kaip ir pagrindinis herojus, yra bohemos atstovai, kurių neatsiejamą spalvingos kasdienybės dalį sudaro benamystė, alkoholis, intensyvus emocinis gyvenimas. Jų sutinkami epizodiniai veikėjai kuria egzotiško Vilniaus vaizdą: Aurelita Bonapartovna yra kaukių dirbėja (pasakotojas jaučiasi esąs „žaislas jos rankose“), „pasiutusi senė“ pani Daševska nuomoja jam kambarį Daševskių „urve“. Tokie yra ir menininkas litografas Herbertas Šteinas; pasakotojo bičiulis Užupio grafikas Valentinas; garsenybė Romanas Būkas, „seniai nebepajėgiantis tapyti peizažo ir aktų genijus“; girtuoklė estė Kaira Primea; atsitiktinis sugėrovas kavinukėje virš „Ryto“ gastronomo De Golis; dvi nuomininkės tapytojos Jolanta ir Dovilė, „kaip viesulai“, kurių lovoje atsiduria herojus; pasakotojo studijų bičiulė girtuoklė Erna, gyvenanti „Antrajame mieste“ (Kaune); Rododendra iš „Trečiojo miesto“, kuriai „masiniai renginiai buvo […] pats gyvenimas: kavinės, skverai, parkai, paplūdimiai, autostrados ir sueigos tarpuvartėse“ (91); Užupio ekshibicionistas, rašantis politinius provokacinius lozungus ant sienos; ir kiti personažai. Pats herojus ir Tūla atitinka šią aplinką. Kritikai minėjo, kad priešingai nei kiti personažai, Tūla vaizduojama gan schematiškai, jos charakteris nėra aiškiai apibrėžtas. Pasakotojas, palaikydamas Tūlos nerealumo ir neišbaigtumo įspūdį, karts nuo karto klausia, ar nebus jis jos išsigalvojęs.

Siužetinė romano linija nesudėtinga. Pasakotojas detaliai aprašo laimingąją savaitę, praleistą kartu su Tūla. Viskas pasikeičia po nelemtos herojų kelionės į „Antrąjį miestą“ susitikti su Tūlos tėvais, pasibaisėjusiais dukters pasirinkimu. Tūla primygtinai prašo herojaus grįžti į Vilnių, bet jis pasilieka Kaune, o sutikęs pažįstamą Erną, kitą dieną išvyksta į Klaipėdą, „kuo toliau nuo Antrojo miesto“. Ilgainiui pasakotojas supranta padaręs lemtingą klaidą. Patekęs į Vasaros gatvės psichiatrinę ligoninę, naktimis pasivertęs šikšnosparniu lanko Tūlą jos kambarėlyje Užupio name su apside. Romane detaliai aprašomas ligoninės gyvenimas. Po ligoninės herojus patenka į LTP (lečebno trudovoj profilaktorij) – alkoholizmu sergančių žmonių priverstinio gydymo įstaigą, įsikūrusią buvusiame vizičių vienuolyne, iš kurio bažnyčios kupolo langų jis gali stebėti nepaprasto grožio Vilniaus panoramą. Išėjęs iš kalėjimo herojas išvyksta į Ukrainą ir Baltarusiją pasisvečiuoti pas bičiulę tekstilininkę ir pakeliauti. Tūlą jis sutinka tik po trejų metų, per vasarišką liūtį Vilniuje. Tuo metu ji jau gyvena Pagūdėje, savanoriškai užsidariusi pusrūsyje. Jie plaukia garlaiviu Nerimi į Valankampius, grįžta į miestą ir mylisi varnalėšose ant Vilnios kranto. Tai paskutinis herojų susitikimas. Pasakotojas vėliau sužino, kad Tūla sudegė pirtelėje miške neaiškiomis aplinkybėmis, o jos palaikai yra užkasti miške prie akmens (ne kapinėse). Herojus išsikasa Tūlos palaikus ir perlaidoja, įmūrydamas į grindis name su apside. Išeinant iš namo herojui virš galvos praskrenda šikšnosparnis, „tikrų tikriausias“.

Siužetinė Tūlos linija yra neatsiejama nuo Vilniaus (2). Savo pasakojimą herojus konstruoja kaip Užupio, „kurį tam tikra prasme galėtų paveldėti“, (pa / į)sisavinimą. Romano pabaigoje teigiama, kad „užrašai galėtų būti tik tarsi dokumentinis [jo] pretenzijų įtvirtinimas, nors ir neturintis jokios juridinės ar dar kokios galios…“ (189-190). „Pretenzijas“ herojus reiškia ne viso Vilniaus atžvilgiu. Jam brangus kitas, bohemiškas, marginalus, gyvas ir autentiškas, „ideologinio oficiozo“ apeinamas miestas.

_______________________

1. Romano pasakojimo struktūra detaliai analizuojama Mindaugo Grigaičio daktaro disertacijojeRašymų įvairovė Broniaus Radzevičiaus, Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino romanuose, daktaro disertacija, Humanitariniai mokslai, filologija (04H), Vilnius: 2012.
2. Apie moters ir miesto kūno santykį žr.: Violeta Davoliūtė, “Miestas dviejuose romanuose: Jurgio Kunčino Tūla ir Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris”, Kultūros barai 8/9, 1999, p. 59–63; Davoliūtė, Violeta,The City and the Cityscape in Two Lithuanian Novels: Jurgis Kunčinas Tūla and Ričardas Gavelis Vilniaus Pokeris, Volume 44, No.3 – Fall 1998.

Apie autorių

Jurgis Kunčinas – žymus Lietuvos prozininkas, poetas, eseistas, vertėjas. Kunčinas gimė Alytuje 1947 m. sausio 13 d. Abu jo tėvai pedagogai. Rašė eilėraščius nuo pat mažens. 1964-1968 m. studijavo vokiečių filologiją Vilniaus universitete. Pirmoji rašytojo publikacija pasirodė 1968 m. Kunčinas dirbo įvairių leidinių redakcijose, po nepriklausomybės atkūrimo bendradarbiavo su Lietuvos aidu, Valstiečių laikraščiu, Šiaurės Atėnais.

Kunčinas parašė 7 romanus: Glisono kilpa (Kaunas: Nemunas, 1992), Tūla (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993), Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis (Vilnius: Tyto alba, 1997), Kilnojamosios Röntgeno stotys (Vilnius: Alma littera, 1998), Kasdien į karą: La strada (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000), Bilė ir kiti (Vilnius: Vaga, 2002), Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004). Kunčinas taip pat išleido 6 poezijos rinkinius – Takas per girią (Vilnius: Vaga, 1977), Atidėtas rugsėjis (Vilnius: Vaga, 1984), Liepų ratas (Vilnius: Vaga, 1988), Labas, sraige, kur eini? (Vilnius: Vyturys, 1989), Atgimimo kryžius (Alytus, 1990), Namai be žiburių (Vilnius: Vaga, 1991), 7 apsakymų rinkinius – Vaizdas į Mėnulį (Vilnius: Vaga, 1989), Baltųjų sūrių naktis (Vilnius: Amžius, 1995), Menestreliai maksi paltais (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1996), Didžiosios Žiurkės šešėlis: [vieno miestelio istorijos](Vilnius: Spauda, 1996), Laba diena, pone Enrike! (Vilnius: Vaga, 1996), Niekieno namai: [Alytaus novelės] (Alytus: Laikr. „Alytaus naujienos“ red., 1999), Užėjau pas draugą: trumpi apsakymai (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003), 4 publicistikos ir satyros rinkinius – Vainikas „soscinei“: [apybraižos] (Vilnius: Vaga, 1989), Ašutai iš Gyvenimo Švarko: [liūdnos satyros] (Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998),Laisvė yra brangi: [satyros, memuarai, įspūdžiai] (Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2001), Grožio niekad negana: [satyros] (Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2001). Taip pat rašė radijo pjeses bei kino scenarijus. Iš vokiečių kalbos išvertė W. Borcherto, H. Böllio, G. Grasso, R. Musilio, H. Fallados, H. Brocho, E. Canetti, I. Bachmann, M. Reicho-Ranickio, F. Dürrenmatto ir kt. rašytojų kūrinių. Pasak rašytojo našlės Rasos Kunčinienės, po jo mirties yra dar likę rankraščių, tarp jų nebaigtas romanas, dienoraščiai.

Kunčinas buvo apdovanotas „Nemuno“ žurnalo premiją už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.) bei Alytaus miesto Kultūros premija (1996 m.). Už žymiausią savo kūrinį, romaną Tūlą, 1993 m. Kunčinui buvo skirta Lietuvos rašytojų sąjungos literatūrinė premiją kaip už geriausią metų knygą. 1996 m. jis gavo literatūrinę Vilniaus miesto premiją už novelių rinkinį Laba diena, pone Enrike!.

Jurgio Kunčino kūryba buvo verčiama į įvairias kalbas: anglų, rusų, lenkų, švedų, baltarusių, latvių, estų bei vokiečių. 2004 m. režisierė Agnė Marcinkevičiūtė sukurė apie Kunčiną dokumentį filmą „Beveik laimingas“.
Kunčinas mirė 2002 m. gruodžio 13 d. ir yra palaidotas Vilniuje Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje greta Ričardo Gavelio