Jei kas gatvėje praeivio paklaustų, kokia didžiausia Lietuvos švietimo problema, matyt, retas įmintų, kad tai – ugdymo diferencijavimas ir individualizavimas. Nebent atsitiktinis praeivis būtų mokytojas ar švietimo darbuotojas. Jiems šis švietimo politikos uždavinys ne tik gerai žinomas, bet daugeliui kelia ir nemažą galvos skausmą.
Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos pirmininkė, mokytoja ekspertė Žaneta Vaškevičienė patvirtina, kad diferencijuoti ir individualizuoti mokymą yra didelis iššūkis, su kuriuo šiandien susiduria mokytojai. Pedagogė sako, kad apie šį poreikį kalbama jau ne vienerius metus, bet kaip tai padaryti kokybiškai, lieka neaišku.
„Pirmiausia, kas yra individualizuotas mokymas? Ar tai, kad mokytojas darbo klasėje metu pasilenkia prie mokinio yra individualizuotas mokymas? Vieningo atsakymo į šį klausimą nėra. Iš dalies taip, tačiau galima sakyti, kad ši sritis yra palikta mokytojo iniciatyvai. Specialiai domėjausi, kaip ši sritis reglamentuota ir neradau, kad būtų aiškiai apibrėžta, kaip nustatyti mokinių lygį bei organizuoti individualizuotą jų ugdymą“, – sako Ž.Vaškevičienė.
Anot pedagogės, opiausias klausimas – darbas su gabiausiais, talentingiausiais mokiniais. Kaip užtikrinti šių asmenybių tobulėjimą? Tai klausimas, į kurį atsakymo nėra. Šiandien tai priklauso nuo konkrečių mokytojų nusiteikimo, iniciatyvos ir sugebėjimų, o ne nuo mokymo programų ar priemonių galimybių.
Visas straipsnis:
Ugdymo diferencijavimas ir individualizavimas: ar tikrai padėtis be išeities?
