Kolegė Jolanta Laurinaitienė dalijasi gerąja patirtimi:
pernai, ruošdamiesi egzaminui, rašydavome literatūrinio rašinio Įžangą, antrą dėstymo pastraipą ir pabaigą. Kaip tik radau vienos mokinės darbelį.
Kenčiančio žmogaus vaizdavimas XX a. lietuvių prozoje
Įžanga. XX a. lietuvių prozoje dažnai vaizduojamas kenčiantis žmogus. Kūriniuose, ypač romanuose, pesonažai išgyvena skaudžią patirtį kentėdami dėl meilės, dėl tėvynės, dėl laisvės suvaržymo. Apie tokius žmones savo romanuose rašo lietuvių klasikai A. Škėma („Balta drobulė“) bei J. Kunčinas („Tūla“). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad abiejuose kūriniuose vaizduojami personažai išgyvena dėl skirtingų priežasčių, tačiau jų kančios aspektai kartais labai panašūs.
2 dėstymo pastraipa. Jurgio Kunčino romane „Tūla“, kitaip nei „Baltoje drobulėje“, žmogaus kančia kyla dėl meilės. „Tūla“ – vienas iš garsiausių XXa. pabaigos romanų. Pirmuoju asmeniu papasakota bevardžio menininko istorija gali būti pavadinta autobiogafine. Galbūt autorius pasirinko šį pasakojimo būdą, kad suintriguotų skaitytojus ir priverstų patikėti įvykių realumu, nors romane gausu fantastinių elementų ( pavyzdžiui, pagrindinio veikėjo virtimas šikšnosparniu). Įtraukia ir kūrinio situacija, nes pagrindinis personažas atveria savo išgyvenimus jau mirusiai mylimajai Tūlai. Romanas – tai kupinas kančios pasakojimas apie menininko gyvenimą iki susitikimo su Tūla ir po jo. Herojaus ir Tūlos meilės istorija, kurią pagindinis veikėjas nuolat prisimena, trunka vos savaitę. Laimė buvo tokia trumpa, kad nespėjo pasikartoti, sako pasakotojas. Vis dėlto ta savaitė aistra ir nesibaigiančia meile paženklino visą tolimesnį veikėjo gyvenimą. Išsiskyręs su Tūla menininkas kenčia nejausdamas būties pilnatvės ir prasmės, išgyvendamas nuolatinį ilgesį ir vienatvę. Stiprius jausmus liudija ir jo elgesys: lankymasis namuose, kuriuose abu buvo laimingi, kelionė į užsienį, beprotnamis, kalėjimas, kitos moterys. Nepaisant audringo, bohemiško gyvenimo, personažas klaidžiodamas neranda sau vietos ir kenčia nepakeliamą dvasinę kančią. Tik Tūla, romane vaizduojama kaip šventoji, yra tarsi išsigelbėjimas nuo absurdo. Taigi J. Kunčinas vaizduoja postmodenistinės epochos menininko kančią dėl prarastos meilės.
Pabaiga. Apibendinant galima teigti, kad tiek A. Škėma, tiek J. Kunčinas vaizdavo kenčiantį menininką, tačiau A. Škėmos romane žmogus daugiau kenčia dėl gyvenimo rutinos bei nepritapimo svetimoje kultūroje, o J. Kunčino personažas skaudžiai išgyvena meilės netektį. Abiejuose romanuose susipina praeitis ir dabartis, o veikėjų būsenos atskleidžiamos savitu, moderniu pasakojimo stiliumi.
