Pastaruoju metu viešojoje erdvėje kilo diskusijų dėl lietuvių kalbos ir literatūros programos pagrindinei mokyklai – V–X klasei – projekto. Visuomenei sunku suprasti, kas kelia tokias aistras, kodėl viešai aptariami dalykai, kurie, atrodo, turėtų rūpėti tik specialistams. Ginčuose pasikartojanti priešprieša „įdomu –neįdomu“ daugeliui kelia nuostabą: visi turėjome mokytojų, visi jie dirbo pagal tas pačias programas ir tuos pačius vadovėlius, bet vieniems mokytojams programos ir vadovėliai nepadėjo, o kitiems netrukdė dėstyti dalyką įdomiai.
Ar nesutariama dėl pateikimo būdo, kitaip sakant, dėl metodikos? Ne, nesutariama tikrai ne dėl metodikos. Keliamas klausimas: ar lietuvių literatūra, o su ja ir kultūra yra lietuviui svarbi? Ar Lietuvos mokyklos turi suteikti mokiniui galimybę tą kultūrą pažinti ir laikyti sava, o tai reiškia – artima? O gal mokinys galėtų jos išvengti?
Filosofai sako, kad bet kuri kultūra išlieka gyva per tūkstantmečius, jei sugeba lūžiniais momentais atsinaujinti – priimti modernybę, bet ne leisti tai modernybei sunaikinti tradiciją, o pačiai tradicijai persmelkti modernybę ir įgyti galių veikti bendriją naujomis aplinkybėmis. Tradicija turi nuolat atsinaujinti, būti atvira laiko dvasiai, reaguoti į ją, keistis, bet išsaugoti savastį, pamatines vertybes. Visa tai tik tušti žodžiai, kol kalbame abstrakčiai.
Visas straipsnis:
