Kolegė Daiva Matijošienė rašo:
pateikiu mokytojų teismui pastraipą apie meilę. Norėčiau komentarų. AČIŪ.
Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?
Kiekvienas žmogus gali mylėti ir nori būti mylimas. Šis jausmas priverčia asmenį galvoti ne tik save, bet ir nepamiršti kitų. Meilė tėvynei, artimui ar Dievui suteikia žmogui laimės bei kilnumo ir padaro jį geresnį. Juk ir Didysis įsakymas skelbia, jog tik visa širdimis, protu ir siela mylintis žmogus gali dorai gyventi ir atrasti pilnatvę.
Visos meilės rūšys suteikia jėgų gyventi. Ypatingą vietą žmogaus gyvenime užima pirmoji meilė. Dažniausiai patiriama jaunystėje ji priverčia svajoti, suteikia energijos ir įkvėpimo kurti. Tokią meilę patyrė viena iš žymiausių Lietuvos poečių Salomėja Nėris. Ankstyvoji neoromantikės kūryba kupina jaunatviško polėkio bei maksimalizmo. Pirmajame eilėraščių rinkinyje „Anksti rytą“ Nėris idealizuoja ir aukština meilę. Eilėraštyje „Tau jaunam“ poetė pasirengusi viską atiduoti mylimajam: „Aš surinksiu lauko žiedus/ Tau manam <…> Skamba skamba mano dainos/ Tau vienam!“ Studijų metais Nėris buvo įsimylėjusi savo dėstytoją. Aistringa meilė nepaisė amžiaus skirtumo, apkalbų. Ji įkvėpė ir suteikė jėgų dar besiformuojančiai rašytojai. Kiek vėlesniame eilėraštyje „Pabučiavimas“ Nėris lyg pripažįsta, jog atsispirti tam jausmui buvo neįmanoma: „Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas <…> O galinga pagunda! – Ir šventieji suklumpa…“ Meilės sampratą lyrikės kūryboje pakeitė karas. Jaunatviška drąsa virto ilgesiu ir noru grįžti į tėvynę. Eilėraštyje „Lietuvai“ Nėris pasižada gimtinei dovanų parnešti laisvę. Pati poetė nesulaukė nepriklausomybės atkūrimo, tačiau jos kūryba ir šiandien rodo, jog meilė, nesvarbu kam, yra pats tauriausias ir kilniausias jausmas, kurį gali patirti žmogus.
Už turinį – minimalus arba neigiamas įvertinimas. Įžangoje nėra raktinio žodžio „kasdienybė”, tad ir santykio su ja nėra. Rašoma apie kažkokį Didįjį įstatymą, bet nėra aiškinimo, kas tai, be to, pats teiginys labai abejotinas (ypač dalelytė „tik”).
Samprotavimo nėra. Meilė – ne mėsa, kad ją į rūšis skirstytų 🙂 Nesusieta su tema – ji tikrai ne apie pirmą meilę ir ne apie meilę tėvynei. Neįrodyta, kaip žadama įžangoje, kad meilė daro žmogų geresnį. Tai tema apie tai, kas ką mylėjo. Nėra problemos. Pabaigiama ne temos apibendrinimu, bet papasakota istorija, pavyzdžiu.
Ko gero, pritarčiau kiekvienam komentatoriui. Galbūt tik abejočiau, ar būtina po literatūrinio pavyzdžio samprotauti, jei išvadinis sakinys apibendrintų visą pastraipą…
Po literatūrinio argumento turėtų būti samprotavimas ir išvadinis sakinys.
Man tai ir teiginys ” Visos meilės rūšys suteikia jėgų gyventi” nepatinka.
Aš pasigendu dėstyme samprotavimo. Juk čia daug vietos užima pavyzdys.
Aš suprantu, kad meilė artimui, tai meilė tėvams, vaikams, sutuoktiniui, ar meilė žmogui apskritai… Apie kurį čia variantą rašoma? Daugiau kalbama apie apskritai poetės jausmingumą, įsimylėjimą…
Šitoje pastr. kalbama apie meilę artimui, kitose kalbės apie kitas meiles.
Įžangoje lyg pasakoma, kad bus kalbama apie meilę tėvynei, artimui, Dievui, bet dėstymo pastraipoje nekalbama nė apie vieną iš šių aspektų. Neaišku, kokiu tikslu minima Nėries eil. „Lietuvai”, kaip siejama su tema, keistai čia skamba nepriklausomybės atkūrimo paminėjimas… Nėra pastraipos išvadinio sakinio.
Ar tai, kad meilė suteikia jėgų gyventi reiškia, kad ji suteikia kilnumo?
Tai įžanga ir dėstymo pastraipa.