Rugsėjo 26–27 Biržuose, Biržų pilies arsenalo konferencijų salėje (J. Radvilo g. 3) vyko pirmasis lituanistų ir istorikų forumas „Lietuvos pasakojimas mokykloje: kokį turime, kokį kursime“, organizuotas Švietimo ir mokslo ministerijos, Ugdymo ir plėtotės centro, Lituanistų sambūrio, prisidedant Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, Vilniaus universiteto Filologijos fakultetui, Biržų krašto muziejui „Sėla“.
Buvau šio gausaus forumo dalyvė. Jaučiau jo prasmę. Bandžiau kalbėti apie pasakojimą – viena iš paskutiniųjų, tad į vieną kitą momentą jau ir reaguodama. 28 dienos rytą perrašau, atiduodu mokytojams, gal ir platesniam skaitytojų ratui. Mokykla, pasakojimai moksleiviams, kuriuos teikiame ar siekiame teikti programomis, vadovėliais, turi rūpėti visuomenei.
Pirmiausia – situacija, kurioje kalbamės, bandome suvokti, ką, kaip, kodėl pasakojame. Geopolitiniai signalai aštrūs, jaučiame pavojų. Ir išlikimo savimi savo valstybėje pavojų. Bet tebeturime komfortą: būti Biržų pilyje, prisiminti šlovingą Radvilų giminę, laisvai svarstyti pasakojimo moksleiviams turinį, bandyti suvokti slenksčius, už kurių kliūvame, kas skirtingai atrodo istorikams ir lituanistams, kur jau sutariame, dėl ko turėtume bandyti susitarti. O jei ir nesusitarsime, tai visvien liks kaip laisvė, kaip laisvė ir nesusitarti, palikti pulsuojančią įtampą. Koks pasakojimas be įtampų, netgi be konfliktų.
Pirmiausia – kas pasakoja? Nuo ko pasakojimas prasideda? Nuo manęs, nuo tavęs, nuo jo, jos. Tas, kuris pasakoja, atsako už tai, ką teigia, kaip vertina. Vertybiniai pasirinkimai, moralinė atsakomybė glūdi pasakojančio, pasakotojo sąmonėje, nuostatose. Pasakojame ir perpasakodami, perpasakojame pagal savo įsitikinimus, pasaulėžiūrą. Mums atrodo, kad istorikai dirba su faktais, o lituanistai – su sampratomis, interpretacijomis. Bet ir faktai yra sugniaužtas, suspaustas siužetas, svarbu, kaip faktai atrenkami, kokia jų seka. Sampratos, interpretacijos negali ir neturi vengti faktų.
Bet esame lyg kokio civilizacinio lūžio situacijoje: faktų įsiminimas (mokykla ilgai tuo rėmėsi) lyg ir nebeturi reikšmės, kompiuteris juos pateikia akimirksniu. Bet: ko neišlaikai atmintyje, ko neįsimeni, tas nebėra ar bent nebeatrodo reikšminga. Kompiuterio faktai yra kiti faktai negu tie, kuriuos esame įsiminę, įsiminti faktai priklauso mūsų sąmonės turiniui.
Galime pasitikrinti: kiek savo šeimos, giminės faktų dar atsiminė mūsų seneliai (gimė, mirė, buvo išvežtas, grįžo, krikštijo, tuokėsi…) ir kiek mes, kiek beįsimins tie, kuriems pasakojame Lietuvą. Kad istorija būtų įdomi, reikia turėti ir savo istoriją, ją kurti ir kurtis.
Visas straipsnis:
