Sociolingvistikos studentės Ievos Staliūnaitės straipsnis:
Susirašinėjančiųjų raštingumas
Studijuodama kalbotyrą universitete ir atlikdama praktiką Lietuvių kalbos institute pradėjau daugiau galvoti apie kasdienę kalbos vartoseną ir jos bruožus, kurie nėra surašyti vadovėliuose. Šiuo straipsniu noriu pasidalinti savo pastebėjimais ir atradimais ne tam, kad teigčiau savo vertinimą, bet norėdama atkreipti dėmesį į jaunimo kalbos ir raštingumo aspektus, kurie kartais lieka nepastebimi, tačiau man asmeniškai pasirodė įdomūs ir nebūtinai peiktini. Straipsnyje norėčiau aptarti labiausiai dėl raštingumo nuosmūkio kaltinamą virtualiosios erdvės kalbą ir jos santykį su normine kalba, pasiremdama užsienio kalbininkų įžvalgomis. Galiausiai pristatysiu projektą, šiemet prasidėjusį Lietuvoje, skirtą moksliškai tirti, kaip kinta jaunų žmonių raštingumas.
Visuomenėje, o taip pat ir akademiniu lygmeniu vyrauja nuostatos, jog modernios technologijos kenkia jaunų žmonių raštingumui, tačiau Lietuvoje tokių tyrimų itin negausu, o kitose valstybėse atliktų tyrimų rezultatai nevienareikšmiški. Polinkis peikti technologijas nėra naujovė, diskusijos dėl spausdinto žodžio vietoj ranka rašyto ar elektroninės knygos vietoj popierinės ne ką skiriasi nuo kritikų teigimo, kad skaitymas ir rašymas virtualiose erdvėse kenkia raštingumui. Panašu, kad ir mokytojų kritika šnekamojo ir akademinio žanrų painiojimui pamokose rašytuose tekstuose nėra naujovė. 1974 metų dvejetu įvertintame vienuoliktoko rašinyje galime rasti komentarą: „Užteks „susirašinėjimų“. Pradėk rašyti rašinius. Laikas jau!”. Kažkiek netikėta pastaba tam laikotarpiui, nors ir turint omenyje, kad neformalus stilius neatsirado su mobiliaisiais telefonais, tik įgavo kitas formas.
2012 ir 2013 metais tarp dvyliktos klasės lietuvių kalbos įskaitos pasirenkamųjų temų buvo šios: „Šiandien vis dažniau prabylama apie skaitmeninę knygą vietoj įprastos. Ką jūs manote apie knygą skaityklėje skaitymo kultūros požiūriu? Kokių permainų žmogui gali atnešti tokie pokyčiai?“, „Kompiuterio išradimas – tai technologinis proveržis, jaukiantis ne tik buitį, bet ir protus. Jis diktuoja savas kalbos taisykles“, – teigia kalbininkas Antanas Smetona. Kaip lietuvių kalba reaguoja į šį technologinį proveržį?“ bei „Britų kalbininkas Deividas Kristalas (David Crystal) telefono žinučių rašymo žargonizuotu stiliumi nevadina katastrofa, nes taip vaikai įgunda ieškoti savo mintims užrašyti kuo tinkamesnės formos, tad tai prisideda prie didesnio raštingumo ir skatina kūrybingumą. Argumentuotai pritarkite šiai minčiai arba ją paneikite“. Matoma, kad pedagogai atkreipia dėmesį į šią problematiką ir skatina apie tai kalbėti pačius moksleivius, pateikiant autoritetų, Lietuvos ir užsienio mokslininkų, požiūrį, kuris moksleiviams vienaip ar kitaip imponuoja.
Kalbant apie raštingumo kaitą visų pirma reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad raštingumo apibrėžimas taip pat dinamiškas, jis keičiasi drauge su skaitymo, rašymo ir kalbėjimo terpėmis. Loreta Vaicekauskienė cituodama žodynus raštingą žmogų aprašo taip: „mokantis skaityti ir rašyti; rodantis sugebėjimą kurti, kūrybiškas (Didysis lietuvių kalbos žodynas; papildymų kartotekoje dar radau reikšmę „įgudęs rašyti, gerai raštu dėstantis mintis“; pagrindinėje kartotekoje taip pat yra anksčiau vartotas žodis „gramatnas“)“. Tačiau pasak amerikiečių mokslininkės Ilana‘os Snyder, elektroninės medijos pasaulyje būti raštingam reiškia suprasti skirtingas bendravimo nuosakas ir jų kombinacijas, kas reikalauja gebėjimo nagrinėti ne tik kalbine prasme, bet taip pat socialiai, istoriškai, semiotiškai ir t.t. Galbūt turint tai omenyje galima būtų pažiūrėti iš tos pusės, jog žmonės bendraudami socialiniuose tinkluose ne skurdina savo kalbą, trumpindami ir paprastindami, bet išmoksta valdyti naują normą, kuri turi savo logiką ir semantiką, o tai reikalauja kalbos analizės. Žmonės skirtinguose socialiniuose ratuose koreguoja kalbos stilių ir kuria savitas prasmes. Davidas Craigas iš Stanfordo universiteto taip pat analizuoja šį reiškinį ir aiškina, jog raštingumas yra daugialypis, egzistuoja oficialus ir neoficialus stiliai, kurie plėtojasi nepriklausomai vienas nuo kito, o kelių skirtingų stilių naudojimas ugdo sąmoningą jų atskyrimą ir palyginimą.
Stebint kaip vertinama jaunimo raštingumo kaita bei kalbos vartojimas virtualioje erdvėje Lietuvoje, galima pastebėti, kad dažnai praleidžiami pro akis tam tikri veiksniai, pavyzdžiui tai, kad skaitymo ir rašymo šiais laikais kiekybiškai žymiai daugiau. Kita D. Craigo išryškinama problema susijusi su kalbos vartojimu, apie kurią savo knygoje „Kalbos instinktas“ kalba Stevenas Pinkeris, yra įsivaizduotas įsitikinimas, kad egzistuoja viena taisyklinga ir tikra kalba, o visos kitos atmainos vadinamos klaidingomis. Pasak Pinkerio, tai prieštarauja pačiai kalbos prigimčiai, kuri yra gyva ir apibrėžiama žmonių, kurie tą kalbą vartoja, ją nuolat keisdami. Davidas Craigas atliko tyrimą (su daugiau nei 10 000 eilučių trumpųjų žinučių teksto) ir parašė esė „Trumposios žinutės: Jaunimo raštingumo kalba“ būtent abejoja nusistovėjusiais įsitikinimais, jog naujųjų technologijų naudojimas (ypatingai žinučių rašymas) kenkia raštingumui. Visų pirma jis teigia, kad koreliacija tarp krintančio raštingumo lygio ir naujųjų technologijų naudojimo nebūtinai reiškia, kad yra priežastinis ryšys. Pasak jo atliktų tyrimų, raštingumo smukimas sutampa su mažėjančiu kalbos mokymu mokyklose ir aiškina žanrų painiojimą (kaip trumpinių ar žargono vartojimą rašto darbuose) tuo, kad moskleiviai prastai moka akademinę kalbą, todėl vartoja geriau įsisavintą stilių. Tuo jis nori pasakyti, kad šnekamoji kalba užima nesamų oficialios kalbos įgudžių vietą, o ne ją užgožia.
Mano pastebėjimais, daugelis kalbinių žaidimų virtualioje erdvėje atspindi žmonių kūrybingumą ir pasąmoningą kalbinę analizę. Pavyzdžiui lietuviškų žodžių perrašymas kirilica rodo kaip žmogus geba atskirti rašybą nuo fonetikos ir paversti rašmenis fonemomis ir atgal į kitokius raidžių derinius, o angliškų-lietuviškų žodžių vediniai ir žaidimai su įvairiausiomis morfologinėmis sandaromis iliustruoja pajautą žodžių dalims ir darybos variacijoms. Be to, auganti kultūra socialiniuose tinkluose pajuokti neraštingumą ar reflektuoti savo kalbos stilių ir gramatiką rodo sąmoningą kalbos vartojimą, nemokšiškumo atskyrimą nuo tyčinių kalbos žaidimų. Jau minėtas Davidas Crystalas savo straipsnyje apie kalbos žaidimus taip pat teigia, kad jie skatina metalingvistinį sąmoningumą, abstraktų vartojamų žodžių pragmatikos supratimą atskirai nuo jų formos, o tai padeda efektyviau reikšti mintis.
Prieš keletą metų kalbininkės Laimos Nevinskaitės atliktas tyrimas apie trumpųjų žinučių rašymą nagrinėjo trumpųjų žinučių kalbos bruožus ir jo savitą registrą, iš daugiau nei 2000 surinktų jaunimo žinučių. L. Nevinskaitė daro išvadą, kad trumpųjų žinučių kalba vartojama konkrečiame kontekste, o tam, kad atsakytume į klausimą, kaip ji veikia lietuvių kalbą, turime tai tirti. Raštingumo kaitos tyrimui numatoma šiuo metu Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus kuriama rašinių duomenų bazė, prie kurios vasaros praktikos metu prisidėjau ir aš. Pasak projekto vadovės Loretos Vaicekauskienės, „pirmiausia turime sukaupti kuo daugiau įvairiais laikais įvairaus amžiaus mokinių rašytų lietuvių kalbos darbų iš įvairių Lietuvos vietų. Kai bazėje bus pakankamai kelių dešimtmečių duomenų, galėsime duoti mokslinį atsakymą į šiandien ne vienam nerimą keliantį raštingumo klausimą. Pavyzdžiui, bus galima patikrinti, ar dabartiniai mokiniai daro kitokias klaidas nei nei jų tėvai, ar jiems keliami tie patys reikalavimai, ar keičiasi mokytojų pastabos. Lyginant jaunesnių ir vyresnių vaikų darbus bus galima ištirti, kaip formuojasi raštingumo įgūdžiai ir daug kitų dalykų. Be abejo, tokia bazė būtų nepaprastai įdomus dokumentas palyginti mūsų mokyklą laisvės ir nelaisvės sąlygomis. Tačiau kol kas visam tam labai reikia savanorių pagalbos.“ Jei raštingumas išties prastėja, atsiranda erdvė to priežastims tirti ir aiškintis santykį tarp šiuolaikinių technologijų naudojimo ir akademinės kalbos mokėjimo.
Šioje viešai prieinamoje duomenų bazėje (http://rasineliai.sociolingvistika.lt/) galite rasti didelę įvairovę lietuvių kalbos pamokų rašto darbų, kurių šiuo metu yra sukaupta virš dviejų šimtų. Surinkti rašiniai yra iš įvairių Lietuvos vietovių, seniausi rašyti 1938 metais. Rašto darbai skirstyti į keturis žanrus: gramatika, diktantai, rašiniai ir interpretacijos. Rašinius ir interpretacijas skirstėme pagal turinį, kadangi žanrų skirstymas ir rašinio koncepcija skirtingais laikotarpiais keitėsi, vadovavomės sava sistema, literatūrinius darbus priskirdami interpretacijoms, o samprotavimo – rašiniams. Kviečiame prie projekto plėtros prisidėti ir jus, mokytojus, pakalbinti ir savo mokinius dalintis užsilikusiais savo ar artimųjų rašiniais, kurie bus panaudoti raštingumo kaitos tyrimams, kurių taip reikia tolesnei diskusijai apie kalbos normas ir raštingumo raidą bei jos aplinkybes Lietuvoje. Jei turite klausimų ar minčių apie duomenų bazę, galite juos siųsti elektroniniu adresu [email protected].
Ieva Staliūnaitė, 2014
Literatūra:
-Craig, D. (2003). Instant messaging: the language of youth litteracy. The Boothe Prize essays. Winter 2003 honorable mention, 116-133.
-Crystal, D. (1996). Language play and linguistic intervention. Child Language Teaching and Therapy. 12 (3), 328-44.
-Nevinskaitė, L. (2010). Trumpųjų žinučių rašybos bruožai. Kalbos kultūra. 83, 275-296.
– Pinker, S. (1994). The Language Instinct. New York: Harper Perennial Modern Classics.
-Vaicekauskienė, L. (2013). Jaunimo raštingumas mažėja? Nedarykime stabo iš lietuvių kalbos. Skaityta liepos 20, 2014, iš http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/lvaicekauskiene-jaunimo-rastingumas-mazeja-nedarykime-stabo-is-lietuviu-kalbos.d?id=61155115
