Kolegė Violeta Puzarienė dalijasi mokinės rašiniu:
Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?
Visais laikais meilė buvo žmogaus gyvenimo variklis. Nesvarbu, ar tai jausmas kitam asmeniui, ar darbui, tėvynei, ar šeimai – meilė stumia žmogų į priekį gyvenimo keliu, įprasmina jo veiklą ir taip suteikia kasdienybei kilnumo. Tačiau ne visuomet šilčiausi jausmai siejami su prasmingos ir garbingos būties siekiu. Kartais žmogaus gyvenimą užvaldo nevaržoma aistra, pirmapradžiai instinktai. Tačiau bet kokiu atveju meilė kitam, šeimai ir tėvynei daro didelė įtaką žmogaus būčiai ir kasdienybei.
Nevaldoma meilė ir aistra veda žmogų nuodėmingo gyvenimo keliu. Nuo pat Adomo ir Ievos žmogaus meilės siekis nuspalvintas nenumaldomų ieškojimų. Nors atrodo, individas turi viską, kad galėtų pasiekti dvasios pilnatvę, jis bando atrasti dar vieną jausmų šaltinį. Smalsumas, pasidavimas žalčio gundymams, siekis patirti dar nepatirtus jausmus pirmajai porai kainavo vietą Rojuje. Tačiau ir šiomis dienomis vis daugiau žmonių ryžtasi pasinerti į neatrastų malonumų paieškas. Tokios vertybės kaip ištikimybė, pasiaukojimas vis dažniau pamirštamos, nes individą užvaldo noras patirti visa griaunančią aistrą. Vis didėjantis skyrybų skaičius tik dar kartą įrodo, kad žmonės ieško kitokio gyvenimo, stengiasi patirti meilę ar aistrą, taip bandydami pasiekti dvasios pilnatvę. Tačiau kartais tokie siekiai veda skaudžių tragedijų link. Būtent meilė ir nevaldoma aistra pasmerkia žmones tragiškai lemčiai ir XXa. lietuvių rašytojo Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“. Prozininkas savo kūrinyje gamtos kaitą susiejo su gyvenimo kaita. Dėmesio centre atsiduria du meilės trikampiai. Jausmai tarp Monikos ir Tiliaus itin intriguoja. Turtingo ūkininko žmona bando laimę surasti neryžtingo jaunuolio glėbyje. Nevaldoma judviejų aistra, paženklinta melu, neištikimybe ir išdavyste, veikėjus veda tragiškos baigties keliu. Galiausiai rudenėjančio, degančio miško fone atsiveria skaudūs nelaimės padariniai. Pavydo apimtas Monikos vyras Petras Doveika paduria Tilių. Svaiginanti meilė, nuodėmingas gyvenimas tragiškai paženklino Monikos ir Tiliaus likimus. Vadinasi, nenumaldomas noras surasti naują aistros šaltinį žmogų veda nelaimės bei tragedijos link.
Kita vertus, pasiaukojimas ir beatodairiška meilė šeimai įprasmina žmogaus gyvenimą. Šeima- bene didžiausia vertybė, kuri visais laikais buvo itin saugojama. Šeimoje jaunam žmogui įdiegiamos meilės, pasiaukojimo sampratos. Visuomet šeimai visapusiškai atsiduodančios ir besiaukojančios motinos buvo itin gerbiamos. Ir šiandien visuomenėje pagarbos sulaukia daugiavaikės, dorus piliečius užauginusios motinos. Taip pat veikia įvairios organizacijos ( pvz.: „SOS Vaikų kaimas“), kurių veikla – auklėti likimo nuskriaustus vaikus. Moterys ten dirba motinomis, o savo darbu siekia meilės, šeimos, artumo sampratas perteikti vaikams, kurie nepatyrė motiniškos šilumos. Dažnai tvirtas tarpusavio ryšys vaikui išlieka vienas svarbiausių vaikystės prisiminimų. Būtent meilę kaip galingą šeimos jėgą apysakoje „Sename dvare“ vaizduoja XIXa. pab.- XXa.pr. lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana. Iš savo motinos ji perėmė grožio sampratą, suvokė atjautos silpnesniam prasmę. Rašytoja garsėjo kaip puiki pedagogė, labdarė, visuomenės veikėja. Apysakoje „Sename dvare“ dėmesio centre atsiduria Mamatė. Ji išsilavinusi, meniškos prigimties moteris, trijų vaikų motina, o savo gyvenime trokšta siekti dvasios pilnatvės. Mamatė nesijaučia suprasta savo vyro Liudviko, tačiau laikosi griežtų krikščioniškos moralės normų ir nepasiduoda jai simpatizuojančiam Jonavičiui. Užuot bandžiusi siekti asmeninės laimės, Mamatė gyvenimą paaukoja šiemai, kuri jai yra didžiausia vertybė. Meilė vaikams įprasmina šią auką ir liūdesiu nuspalvintą kasdienybę. Taigi meilė ir pasiaukojimas šeimai žmogaus gyvenimui suteikia kilnumo.
Meilė tėvynei suteikia prasmę žmogaus būčiai ir skatina individą dirbti šalies labui. Savo veiką orientuoti į tėvynes gerovę – kilni misija ir visais laikais itin gerbiama. XIX – XXa. Lietuvoje buvo nemažai stiprių asmenybių, savo darbais galėjusių prisidėti prie šalies gerovės kūrimo. Vienas ryškiausių – kunigas, rašytojas, aktyvus visuomenės veikėjas Juozas Tumas – Vaižgantas. Jis nuolat rūpinosi lietuvybės išsaugojimu, platino draudžiamą spaudą, rašė straipsnius, leido laikraštį „Tėvynės sargas“. Jis sugebėjo daryti didžiulę įtaką bendruomenei, todėl buvo pavojingas valdžiai. „Buvau gyvas – lietuvių reikalais.“ – teigė J.Tumas – Vaižgantas. Jis savo meilę Lietuvai įrodė didžiais darbais, taip įprasmindamas visus kasdienybės vargus. Gaila, tačiau šiandien vargu ar yra įmanoma surasti tokį iškilų žmogų kaip Vaižgantas. Visuomenė yra pasyvi, o valdžia korumpuota. Tėvynės formavimo ir tobulinimo modelis yra iškreiptas, nes dėmesys sutelktas į materialines vertybes. Meilė tėvynei daugelio lietuvių širdyse yra suvaidinta, o ir savo darbais retas siekia kurti gražesnį rytojų. Gyvenimas ir veikla šiandien dažniausiai yra paremti visa ko niokojimu, todėl tokia visuomenės nuostata neskatina žmogaus stengtis ir dirbti tėvynės labui. Vadinasi, tik tvirtai mylintis tėvynę individas savo darbais šaliai gali įprasminti būtį.
Apibendrinant galima teigti, kad meilė yra bene stipriausias jausmas, be kurio žmogaus gyvenimas prarastų dalį savo žavesio. Tačiau, žinoma, ne visuomet meilė žada tik geriausią patirtį. Kartais ji sugeba gyvenimą pasukti visai ne ta linkme, kuria planavo individas. Tačiau nepaisant to, meilė skatina žmogų savo kasdienybėje siekti tikrumo ir prasmės.
