Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra? (100 )

Kolegė Vilma Mosteikienė dalijasi egzamino rašiniu, įvertintu 100:

Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra?

„Didžiausias žmogui kylantis klausimas yra jis pats“,- teigė A. Šliogeris traktate „Bulvės metafizika“. Mes suvokiame palydovų, dalelių greitintuvų, multivisatų veikimo principus, tačiau patys sau vis dar tebesame paslaptis. Siekiant įžvelgti žmogiškumo prigimtį, iškyla natūralus klausimas: dėl ko kai kurie praeities įvykiai yra gyvi žmoguje?

 Pirmiausia, stiprūs emociniai išgyvenimai neretai ilgam išlieka atmintyje. Tai reiškia, jog žmogus nesąmoningai įsimena tai, kas jam sukėlė stiprias emocijas. Štai mūsų istorinėje atmintyje iki šiol yra gajūs Sausio 13-osios d. įvykiai, „Baltijos kelias“, R. Kalantos pasiaukojimas, nes daugeliui lietuvių tai asocijuojasi su liūdesiu, kančia bei džiaugsmu. Šią temą nagrinėjo ir vienu geriausių visų laikų lietuvių menininku tapo XX a. lietuvių egzodo literatūros atstovas A. Škėma. Egzistencialisto charakterį formavo siaubingi įvykiai, kurie išliko jo atmintyje ilgam. Jis vaikystėje matė pakartų baltagvardiečių lavonus, raudonarmiečių terorą, o motinos mirtis psichiatrinėje ligoninėje jam paliko „neišdildomą randą“. Škėmos žymiausiame autobiografiniais motyvais paremtame romane „Balta drobulė“ taip pat pastebime atminties poveikį žmogaus kasdieniam gyvenimui. Garšva, dirbdamas keltininku nr. 87, sizifiškai kyla ir leidžiasi „up and down“, patirdamas savotišką meditaciją, kurios metu prisimena kai kuriuos gyvenimo epizodus. Štai vienas jų: Garšva, nors ir labai nori, neatidaro durų mylimai Elenai. Šis mazochistiškas prisiminimas aiškiai išlieka jo atmintyje. Akivaizdu: stiprios emocijos „įtvirtina“ prisiminimus mumyse, tačiau neretai neigiami išgyvenimai išlieka ilgiau gajūs.

Taip pat svarbu ir tai, jog žmogiškumas mus skatina nepamiršti. Kitaip tariant, mes siekiame prisiminti įvykius ar žodžius, kurie mums atrodo svarbūs. Manau, jog daugelis sutiktų, kad Ona Šimaitė – puikus šios minties pavyzdys. „Jei tau kas sakys, kad žydai yra blogi žmonės, tu jų neklausyk“,- mokė ją dar mažą senelis. Galbūt dėl to Šimaitė tapo viena žymiausių lietuvių humanisčių. Rizikuodama savo gyvybe ji į Vilniaus getą nešdavo knygas bei ginklus, o išnešdavo miegančius kūdikius. Santykio tarp žmogiškumo ir atminties temą analizavo vienas žymiausių XX a. klasikų Džordžas Orvelas, kuris pats kategoriškai pasisakė prieš sovietinę valdžią. Daugelyje šalių uždraustame satyriniame romane „1984“ sarkastiškai žvelgia į totalitarinio režimo siekį ištrinti piliečiams istorinę atmintį. Vienas iš nedaugelio dar žmogiškumo nepraradusių Teisybės ministerijos darbuotojų Vinstonas slapčia skaito jam sunaikinti paruoštus istorinius dokumentus,m juos vėliau karštai aptarinėja su bendraminte drauge Marija. Už „norą pakenkti savo šaliai“ Vinstoną bei Mariją vėliau kankina Meilės ministerijoje. Akivaizdu: atmintis- stiprios bei mąstančios asmenybės pamatas, be kurio netenkama ir žmogiškumo.

Svarbiausia, jog žmogus sąmoningai siekia atsiminti, taip norėdamas įprasminti savo būtį. Tai reiškia, jog mums prisiminimai yra svarbūs, nes jie suteikia norą gyventi. Žinoma, atsirastų manančių priešingai- kartais dėl praeities įvykių mes nebenorime gyventi. Štai vieno įtakingiausių XX a. poetų Č. Bukovskio tėvas, garsėjęs savo despotiškumu bei Didžiosios depresijos metais nuolat blaškęsis nuo vieno darbo prie kito, nuolat mušė ir plūdo savo sūnų. Galbūt norėdamas pamiršti skausmą Bukovskis pradėjo gerti būdamas vos trylikos ir nesiliovė iki pat mirties. Tačiau jis nebūtų sutikęs atiduoti visus savo prisiminimus, idant pamirštų skaudžiuosius. Šia tema rašė ir vienas žymiausių visų laikų fantastų XX a. anglų rašytojas Aldas Hakslis. Savo pasaulinio populiarumo susilaukusiame antiutopiniame romane „Puikus naujas pasaulis“ rašytojas analizuoja visuomenę, kuri neturi jokių sąsajų su praeitimi. Alfos, betos ir deltos- tai konvejeriniu būdu pagaminti klonai, kurie visiškai nemąsto apie būtį, tik laukia kasdienės somos dozės bei orgijų po darbo. Jie tarsi fariziejai laikosi mechaninio balso skelbiamų tiesų: „Alfos geresni už betas ir deltas. Bendrauk tik su alfomis.“ Iš šių pavyzdžių matome, jog be atminties mūsų būtis tampa beprasmė, o mes patys- lotofagai. Nors kartais prisiminimai mums sukelia daugiau skausmo nei džiaugsmo, be jų mes nesijaustume esą žmonės.

 Apibendrindamas norėčiau pasakyti, jog atmintis yra būtina dirva humaniškumui augti. Mūsų asmeniniai prisiminimai bei istorinė atmintis yra gyva dėl to, nes visa tai mums yra brangu. Seneka yra pasakęs: „Atleisk, bet nepamiršk.“ Tik prisiminimai įprasmina mūsų būtį, leidžia jaustis žmonėmis. 602 ž.