Kolegė Rima Valiuvienė dalijasi konspektu:
Česlovas Milošas gimė Lietuvoje, bet 1937 m. išvyko į Lenkiją. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo Lenkijos diplomatinėse atstovybėse Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Prancūzijoje, kur 1951 m. ir apsigyveno. Nuo 1961-ųjų gyveno ir dirbo JAV.
Poeto pašaukimas. Anot Č. Milošo, lyrika – tikrovės ieškojimas, prilygstantis tiesos paieškoms, laikotarpio liudytoja.XX a. vidurys – dramatiškų įvykių laikas, todėl poetas turėtų sakyti tiesą apie pasaulyje vykstančius dalykus ir kartu suteikti vilties, tikėjimo.
Tačiau kaip gyventi čia, kur koja
Liečia artimųjų
Nepalaidotus kaulus?
Girdžiu balsus, matau šypsenas. Nieko
Negaliu rašyti: penkerios
Rankos stvarsto mano plunksną
Ir liepia dėstyt jų istoriją –
Jų gyvenimo ir mirties.
(„Varšuvoje“)
Tokia lyrika reikalinga: ji – žmogaus dvasinė atsvara. Č. Milošas vylėsi ir tikėjo, kad būtent tai gali padėti žmonėms suvokti save, išsaugoti tapatybę („Iš poezijos tiek naudos, kad mums primena nuolat, / kaip sunku išlikti yra tuo pačiu asmeniu“, eil. „Ars poetica?“).
Atmintis. Poeto pareiga ne tik sakyti tiesą, bet savo kūryba išsakyti ypatingą asmeninę (savojo laiko) ir istorinę (praėjusio laiko) patirtį. Jei ištrinama istorinė atmintis, žmogus tampa silpnas ir pažeidžiamas. Poetas privalo pasipriešinti užmarščiai ir savo kūryba ginti amžinąsias žmogiškąsias vertybes. Eilėraštyje „Campo di Fiori“ – dvi erdvės: Romos aikštė, kur buvo sudegintas Renesanso filosofas Džordanas Brunas, ir karuselės aikštelė prie degančio žydų geto sienos Varšuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Deja, laužo nepastebi nei vieno, nei kito miesto gyventojai: „Romos, Varšuvos liaudis / Prekiauja, mylisi, žaidžia / Ir net nepastebi laužo“. Tik poetas „po daugelio metų, / […] / Maištą įžiebs“, t. y. įžiebs maištą prieš užmaršties kultūrą, vertinančią tik vartojimą ir linksmybes. Atmintis – atsakomybė, kurios privalu imtis poetui.
Lietuvos prisiminimai. Didžiąją dalį gyvenimo praleidęs įvairiose pasaulio šalyse, Č. Milošas save vadino lenkiškai kalbančiu lietuviu ir niekada nepamiršo savo šaknų: „Gera yra mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą“. Gimtinė ir „žmogiško masto“ gamta – įkvėpimo erdvė („Tas kraštas ir aš, nors buvom toli kits nuo kito, / Nukrėsdavom lapus daug metų tuo pačiu laiku, / Užpustydavo mudu, ir mudviejų vis mažėjo. / Ir štai mudu drauge, vienoj senatvėj“, eil. „Sodyba“). Eilėraščiuose vaikystės pasaulis – prarastas rojus:
Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau, Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbekėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų […].
(„Niekad tavęs, mieste“)
Grįžtama prie pirminių vaizdinių, suformuotų dar vaikystėje ir jaunystėje, gyvenant Vilniuje. Pasak M. Kvietkausko, „Č. Milošas buvo poetas, kuriam visada išliko svarbus ryšys su bendrija, su savuoju žmonių ratu, ir realiu, ir gyvuojančiu tik atminty, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar dingusio Vilniaus bendruomenė“.
Kūrybos reikšmė. Č. Milošo lyrika kupina tolerancijos, darnos su kitais žmonėmis ir gamta. Jo kūryba XXI a. žmogų skatina apmąstyti savo tapatybę globaliame pasaulyje ir puoselėti atmintį bei brangiausias vietas.
