Kolegė iš Užupio gimnazijos dalinasi literatūriniu rašiniu, gavusiu 100 balų:
Kokį Lietuvos mitą kuria skirtingų epochų rašytojai?
Lietuvos mitas – pagražintas, ne visada realybę atitinkantis pasakojimas apie valstybę ir jos didvyrius – ima rastis jau viduriniuose amžiuose (tai Gedimino ir Vytauto laiškai, metraščiai). Tačiau dėl tam tikrų istorinių aplinkybių – reformacijos, Liublino unijos bei tautiškumo idėjų atsiradimo – mitas apie Lietuvą intensyviausiai plėtojamas Renesanso epochoje. Praėjus keliems amžiams po Atgimimo laikų, pasakojimai apie Lietuvą vėl atgijo. Ypač Lietuvos – gimtojo krašto – vaizdavimas tapo svarbus Lietuvos tautinio atgimimo laikais bei pastebimas XX a. Modernizmo epochoje. Lietuvos mitą sukūrė tokie skirtingų epochų rašytojai kaip Jonas Radvanas herojiniame lotyniškame epe „Radviliada“, visą lietuvių tautą reprezentuojantis poetas Maironis eilėraščiuose „Aš norėčiau prikelti“ ir „Oi neverk, motušėle!“ bei modernistas Vincas Krėvė tragedijoje „Skirgaila“.
Atgimimo laikų rašytojas Jonas Radvanas herojiniame epe „Radviliada“ ir XIX a. poetas Maironis eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti“ kuria galingą, stiprią, nepaprastų didvyrių turinčią Lietuvą. Herojiniame epe (kuris buvo sukurtas LDK kancleriui, karo vadui Mikalojui Radvilui Rudajam paminėti ir išaukštinti) vaizduojama galinga LDK laikų Lietuva. Stipri Vytauto laikų Lietuva atsispindi per poetinę išmonę – Radvilo Rudojo skydą, kuris tampa dieviškosios apsaugos simboliu. Per skydą, išmargintą geltonu metalu (geltonas metalas – auksas – nurodantis šalies turtingumą), Jonas Radvanas pavaizduoja ne tik didžiausias lietuvių kovas su priešais, tačiau ir nurodo, kokia didelė buvo Lietuva: „…juk nuo Baltijos jūros iki Juodosios / valdo lietuviai žemes…“ Tačiau tokios didžios šalies vaizdavimas parodo, kad tai tik išmonė, mitas, nes poeto laikais tokios Lietuvos jau nebebuvo. Galingą, didžių didvyrių turėjusią valstybę sukuria ir Maironis. Jo eilėraščio lyrinis subjektas su nostalgija gręžiasi į praeitį, desperatiškai siekdamas „iš kapų milžinų“prikelti nors vieną senelį. Epitetas „kapai milžinai“ nurodo, kad praeityje Lietuva buvo nepaprastai galingų žmonių šalis. Abu kūriniai panegiriniu stiliumi vaizduoja stiprią, turtingą, didvyrių kupiną Lietuvą, tačiau Jonas Radvanas neatskleidžia, kad tokia valstybė jau nebeegzistuoja, o Maironio lyrinis „aš“ gailisi dėl prarastos stiprybės. Taigi ir Jonas Radvanas, ir Maironis kuria nepaprastai galingos Lietuvos mitą.
Lietuvybės ir tautiškumo aršus gynėjas Maironis eilėraštyje „Oi neverk, motušėle!“ kuria priešų spaudžiamą, už išlikimą kovojančią Lietuvą. Eilėraščio lyrinis subjektas konkrečiais faktais nenurodo šalies pavergimo, tačiau jį jaučiame iš lyrinio subjekto nuotaikos ir kvietimo kovoti. Eilėraščio žmogus stojiškai priima Lietuvai tenkančius likimo smūgius ir siekia, kad visa tauta entuziastingai stotų į kovą už tėvynės garbę. Žodžiai „Oi neverk, motušėle, / Kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės. / Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus, / Lauks teismo dienos paskutinės“ atskleidžia, kad varguose paskendusiai Lietuvai būtina tautiečių pagalba, todėl vyrai turi stoti į kovą ir prireikus net aukoti gyvybę – tai nebus veltui. Taigi Lietuvos Atgimimo laikų poetas Maironis eilėraštyje „Oi neverk, motušėle!“ per būtinybę stoti į kovą už gimtąjį kraštą sukuria priešo pavergimo jungą tempiančios, tačiau kovojančios Lietuvos mitą.
Už išlikimą kovojanti Lietuva kuriama ir modernisto Vinco Krėvės tragedijoje „Skirgaila“. Rašytojas vaizduoja Viduramžių epochos Lietuvą, kuri atsiduria istorijos kryžkelėje: pagoniška Lietuva kaimyninių šalių – Kryžiuočių ordino ir carinės Rusijos – verčiama priimti krikščionybę. Lietuva šiuo pereinamuoju laikotarpiu pavaizduojama skaudžiai: ne tik priešai siekia įsiūlyti savąją religiją (Kryžiuočių ordinas katalikybę, o slavai stačiatikybę) ir pavergti tautą, tačiau ir patys Lietuvos veikėjai, kurie turėtų būti didvyriai, netenka stiprybės. Ypač valstybės silpnumą atskleidžia valdovas Skirgaila. Jis širdimi jaučia, kad Lietuva pilnavertiškai gali egzistuoti tik senuoju tikėjimu (o tai reiškia senomis tradicijomis ir papročiais), tačiau racionaliu mąstymu suvokia, kad šalis turi žingsniuoti su laiku. Dėl negalėjimo priimti sprendimą valdovas sutrinka ir nebetenka ryžto kovoti už gimtąjį kraštą. Ypač Lietuvai skausmingas valdovo nuopuolis tragedijos pabaigoje – Skirgaila gyvą užkasa vokiečių riterį Kelerį, tokiu būdu pažeisdamas bet kokias dorovės normas. Taigi XX a. rašytojo Vinco Krėvės parašytoje tragedijoje „Skirgaila“ per istorines aplinkybes ir Lietuvai atstovaujančio veikėjo paveikslą sukuriama griūvanti, kryžkelėje atsidūrusi Lietuva.
Taigi Lietuvos – stiprios, didelės, tačiau neretai istorinėse peripetijose netenkančios pusiausvyrą – mitą kuria Renesanso epochos, Lietuvos tautinio atgimimo laikų ir Modernizmo epochos rašytojai. Atgimimo epochą reprezentuojantis rašytojas reformatas Jonas Radvanas herojiniame epe „Radviliada“ sukuria stiprią, galingą LDK laikų Lietuvą. Poetas Maironis, savo gyvenimą paskyręs tėvynei, eilėraščiuose „Aš norėčiau prikelti“ ir „Oi neverk, motušėle!“ sukuria mitą apie milžinų šalį, tačiau neretai spaudžiamą priešų, o XX a. atstovas Vincas Krėvė tragedijoje „Skirgaila“ pavaizduoja istorijos kryžkelėje atsidūrusią, nusilpusią ir išeities ieškančią Lietuvos valstybę.
