Kolegė Rima Bartkienė dalijasi gerąja patirtimi:
siunčiu skenuotus tekstus iš J.Žėkaitės knygos apie J.Savickio noveles.
Apsakymo „Mėnesiena“ herojui, ką tik priimtam valdininkui pagal „užsienio reikalų ministerijos protokolą“, ateitį sukomplikuoja apsvaigimas, irgi pavasarinis. Valgydamas restorane omarus, susipažįsta su ta, kuri „graibė savo ilgais pirščiukais vynuoges“. Susipažįsta ir, kaip būdinga karštuoliui, iš karto apsisprendžia vesti. „Jis buvo įsimylėjęs ją, kaip priimta sakyti, – iš pirmo žvilgsnio. Jo širdis pradėjo stipriau plakti. Protarpiais jis nustodavo kvėpuoti. Tais protarpiais mušdavo kraujas, ir jis būdavo pasiryžęs padaryti viską, ko tik ji geistų.“ Romantikos tęsinys: važinėjasi „aukštesnio šefo“ automobiliu, įsikalba:
– Aš netekau visko, – sakė įsidrąsinusi panelė, su karšta širdimi ir tokiu nauju, ką tik pasiūtu kostiumu, kuris jai ypatingai tiko.
– Ko „visko“?
– Dvaro.
– Kas gi jį pagrobė? Kas atsitiko?
– Na, tamsta žinai gerai, viskas nusavinta.
– Kaip tamsta dabar gali gyventi?
– Kaip? – truktelėjo pečiais. <…>
– Tamsta! – jis šoko gelbėti jos. Jis net prisiglaudė lūpomis prie jos rankų. Sąlygos buvo tokios patogios: mėnesėlio šviesa ir vienuma. (I, 301)
Už malonumus reikia mokėti: dama pasigenda auskaro ir taip kremtasi („užsidengė veidą savo laibomis rankomis kaip skaudžiai užgautas vaikas“), kad riteriui nelieka nieko kito – tik kilnumas. „Sulygino perlo stambumą su savo mizernomis mėnesio įplaukomis, taip pat – su jos sopulio didumu ir nutarė, kad šitoji nelaimė vis dėlto galima pataisyti. Auskaras – tai dar ne viskas!“ Laukia nesulaukia triuškinančios, jo akimis, sąskaitos už pažadą: „…buvo visai išblyškęs. Niekas jo nė pažinti negalėjo. Jo draugai susirūpino. Diena buvo klaiki.“ Pagaliau finalas: „Devyni litai penkiasdešimt centų. <…> Kad jau ir nesiseka jam. Tokią rimtą valandą, per neapsižiūrėjimą žmonės krečia šposus su juo.“ „Šposo“ nebuvo: perlas – netikras. „Valdininkas grįžo į kambarį ir garsiai nusikvatojo. Tiek garsiai, kad jo draugai manė, jog jis pamišęs <…> Daugiau su panele jis nesusitiko.“ Tokia pat dvarininke bei skaistuole, kaip ir jos teatrališkai apgailestautoji „brangenybė“.
Janina Žėkaitė. Jurgis Savickis. – V., 1994. – P. 226-227.
