Kolegė Rima Bartkienė dalijasi gerąja patirtimi:
siunčiu skenuotus tekstus iš J.Žėkaitės knygos apie J.Savickio noveles.
Nežinoma, kada ir kaip paruošė apsakymus rinkiniui „Šventadienio sonetai“, išleistame 1922 m. Berlyne, bet, mažai abejotina, atspindėjusiame ir tarnybines, ir šeimynines komplikacijas. Ankstyvieji apsakymai liudija: jų autorius daugiau atsiskleidė pats, nei atskleidė ką kita. B. Sruoga, vertindamas rinkinį, darė prielaidą, kad apsakymas „Vagis“ yra „vėlyvesnis chronologinis išsirutuliojimo momentas palygint su „Ad astra“ ir kitais tolygiais kūriniais“, kad „aukščiausias Savickio stiliaus išsirutuliojimo momentas galima būtų apibūdinti einant esezu Komedijontai, humoreska“. Dėl „Komediantų“ galima sutikti, bet „Vagis“, kaip ir „Ad astra“, „Tėvas“, iš dalies „Fleita“, veikiau tęsia ankstyvuosius apsakymus, nei atnaujina rinkinį. Jie, tiesa, kompaktiškesni už 1910 – 1914 metais parašytus, bet jų idėjos labai panašios. Aptardamas rinkinį, tik kitoje vietoje, Sruoga prisiminė 1913 m. „Aušrinėj“ išspausdintas „Nakties žvaigždes“. „Dar tais laikais tas veikalėlis sukėlė didžiausių ginčų po visus Lietuvos užkampius ir po visus skaitlingus moksleivijos slaptus ratelius. Mat aprašoma buvo vaizdai iš prostitučių gyvenimo. Vieni, jauni puritonai, visu įniršimu piktinosi, kad tokie veikalai dedami jaunimo, moksleivijos organan, veikalai, kurie gali duoti tiktai papiktinimo. Kiti nemažesniu įniršimu jį gynė dėlei to gilaus žmoniškumo, dėlei tos meilės, kuri raudonu siūlu per visą tą veikalą eina. Atsimenu vieną aušrininkų konferenciją, kurioj šis veikalas buvo bene visą dieną kuo karščiausiai svarstomas, ir vis tiktai Savickio šalininkai laimėjo!“ Nesunku prikurti, kad didžiausias „šalininkas“ buvo talento adoratorius ir po dešimties metų, kad dalies aušrininkų karštas palaikymas įpareigojo pradedantį rašytoją užjausti ne tik prostitutes, bet ir apskritai viešosios opinijos per griežtai smerkiamus. „… mano tematikoje vėl bus ne košer padoriems žmonėms dalykai ir scenos… – 1950.12.08 laiškas J. Prunskiui. – Vėl be „kunigų“ (Savicki!), bus valdininkai, be ypatingos jiems užsaldintos pagarbos minimi ir be – hosanos, – bus isterikės, tačiau mažesne doza, kekšės ir tolygaus svieto. Ir mano gerų prietelių milinėse bei skaidrių sodžiaus merginų, deja, nenaudėlių suvedžiojamų”. Kalbėjo apie būsimą romaną „Šventoji Lietuva“, netiesiogiai, – apie dalies kūrybos etiką: suprasti bei užjausti humaniškiau nei smerkti.
„Vagis“ varijuoja „Nakties žvaigždes“ – nedaug, bet vis dėlto: ir vienur, ir kitur nelaimingas žmogus, reikalaująs pagalbos iš šalies, kad dvasiškai atgimtų. Tik 1913 m. kūrinyje tos pagalbos nesulaukiąs, teisingiau, ją savo paties pražūčiai pernelyg suidealinęs, o rinkinio apsakyme – priešingai. Po „oblavos“ sugautą, parvežtą namo ir pririštą „gryčioje prie skersinio spyrio, veržiančio įgubusią sieną“, arkliavagį išlaisvina vaikas; nesakoma, kokio amžiaus, aiškiai – nedidelis. („Šiaudą iš lovos ištraukęs, pasuolių atsargiai prišliaužęs, jis badė vagiui šiaudu į nosį“). Vaikas – tai intuityvi nuostaba, kad žmonės beprasmiškai žiaurėja:
Vagies galva atšokinėjo į pasienį, o blauzdos buvo mušamos batų su pasagaitėmis. <…> Vaikas, užlindęs į palovio tolimiausią kampą, žiūrėjo nubudusiomis akimis į šitą baisią komediją.
– Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį! – skaudžiai suspingsėjo vaiko smilkiniuose.
Vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį. (I, 28).
Neteisėtumas ir dviveidystė („paklausė tikro veidmainio balsu“) skatina veikti nemąstant, nes kontempliacija – galimas pateisinimas bei pasiteisinimas. „Kas bus toliau, jam šią valandą nerūpėjo. Jį niekas dabar negalėtų sustabdyti“. Tikėjimas kitu labiau nei savimi daro stebuklus:
Vagis buvo veik visai išliuosuotas, ir vaikas negalėtų kariauti su tokia pajėga kaip pavasario upės beplaukią ledai. Nuteistas žmogus tylėjo įbedęs akis aslon. Jis galbūt pergyveno geriausias valandas savo amžiuje.
Kuomet paskutinė virvė nusmuko nuo vagies jis, kupron susimetęs ir nenormalus, neskubėdamas atsidūrė prie durų. Kažką murmėdamas, tarytum: „Vaike, sudievu“, sugniaužė jį visą ir prispaudė prie krūtinės.
Dviejų kankinių „sudieu“. (Ten pat)
Tas, kuris padėjo bejėgiui, irgi yra ne toks kaip visi, vėliau gal kentėsiąs už savarankiškumą, bet dabar, nors trumpam, pasipriešinęs neteisybei, savivalei. Apsakymas, kaip idėja, beveik neapibrėžiamas: tiek daug minčių autorius koncentruoja iš paviršiaus informatyviuose išsireiškimuose („žiūrėjo nubudusiomis akimis į šią baisią komediją“). Tik apytikriai aišku: gelbėdamas kitą kaip neteisėtai galią ir valdžią turinčiųjų skriaudžiamą, keitėsi iš vidaus: „Jo užgimusioje šią valandą sieloje suskambėjo krikštolinio gailesio šviesios jūros. <.„> Vakare vaikas išgirdo, kad vagį sugavo, pririšę prie geltonų mažų šlajukų ir vilko per sniegą, bet šio fakto jis neanalizavo. Jautė tiek tvirtos valios ateičiai“. Ne tiek svarbu priešinimosi autoritetams (tėvui) pasekmės, kiek aktyvumas, kai stebi stipresniojo tyčiojimąsi iš silpnesniojo. Rinkinio autorius, kaip ir ankstyvuose apsakymuose, tebegyveno iliuzija, kad pasaulį galima tobulinti gerumu. Matyt, gerumo pats itin ilgėjosi, nes apsakymą „Vagis“, nepsichologiškiausią rinkinyje, montavo vos ne kaip publicistiką, per kelis sykius neatsidžiaugdamas tuo vaiko maištu prieš suaugusįjį: „Jis šią dieną tapo įrašytas žmonių tarpan. Jis pajuto tokį ilgesį, tarytum tas vakaras niekuomet nesiliautų. Nematęs didesnių misterijų, pajuto šiame daug brangaus.“
Ar visuomet nesavanaudiškumas triumfuoja prieš išskaičiavimus? Deja, apsakyme „Vagis” blogio išprovokuotą heroizmą gožia kitų apsakymų liūdesys: nėra užuojautos ir gailesčio, kai nusensti, susergi, apskritai reikalauji tausojamas už praeitį. Apsakyme „Ad astra“, daug kuo primenančiame J. Biliūno „Brisiaus galą“, veikia ūkininkas Dalba, kurio pavardė iš sykio simbolizuoja nedvasingumą. „Energijos buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti“, – tyčiojasi autorius iš reformatoriaus per jėgą. „Imsiu ir užtversiu kelią. Tegul pamėgina!“ – vienas iš projektų. Bet kaimynai irgi gali savaip atsilyginti. Geriau susikuklinti. „Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo weekend, atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti, taip ir Dalba rado vieną naikinti tinkamą. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas.“ Vienas perdėm energingas, kitas – atvirkščiai. Autorius supriešina realybes ne atsitiktinai, greitai aiškės, kas yra tikroji ir tariamoji „energijos“. „Tėvai, nedaryk nieko gyvuliui šventą dieną – nelaimė gali ištikti, – išlydėjo Dalbienė savo vyrą bažnyčion.“ Perspėjama lyg ir rimtai, o iš tikrųjų šaipantis iš antihumanizmo, nederančio katalikui. Svarbiausia įrodyti, kad į niekšybę atsakytina kilnumu. Skandintojas, realizuodamasis kaip energijos maniakas, pats vos nepaskęsta. „…nepastebėjo, kad, šuniui aketėn plumptelėjus, ledas tapo sušvarkštytas vandens, ir jis, nenuskaitydamas savo lygsvaros, pačiužėjo pasagaičių kaustytais batais tiesiog aketėn. <…> Ir dviejų valdakų ūkininkas pradėjo skęsti.“ Išgelbėjo ne kas kitas, o skandintas šuo, į pačiužėjusį „tiesiog aketėn“ atsirėmęs ir iššokęs į paviršių „…piktai suleido savo iltis į šeimininko kailinių rankovę ir, atsispirdamas gyslotomis kojomis į ledo briauną, ėmė taip piktai traukti šeimininką už rankovės, kad milo siūlai pradėjo trūkti ir braškėti.“ Šuo, kaip ir apsakymo „Vagis“ vaikas, – nemąstanti pagalba bėdos ištiktajam. Paradoksas, kad deklasuotas elementas (vagis) žmogiškėja („pergyveno geriausias valandas savo amžiuje“), „dviejų valakų ūkininkas“ – ne. Tiesa, skęstantysis žadėjo: „Jei atsitiktų laimė ir mane išgelbėtų, nieko negailėčiau tam žmogui.“ Stebuklui įvykus, irgi pakiliai įsipareigoja: „Ciucka! – jis pabučiuotų šunį.“ Tačiau geradario nepameilina, o kaip dera tikram dalbai, dėkoja ne tam, kam reikia („Papasnikausiu! Tris dienas nevalgysiu“), galų gale, pasijaudinęs tik dėl savęs, veikia kaip buvo iš anksto susigalvojęs:
Prieš jį buvo juoda duobė.
Dalba atsiminė, kad lyg koks svarbus daiktas neužbaigtas. <…> pagriebęs Šunį už galvos, vilko jį kaip kokį aviną ir įstūmė aketėn. Pats labiausiai dabodamasis, kad nepasprūstų ir neįkristų vandenin (I, 82).
Šaltakraujiškai, vos ne kaip išsigimėlis už gera atsilygino blogu. Autorius net nebešmaikštauja, o taupiai informuoja -taip baisisi nieko nepasimokančiais net iš mirties grėsmės. Juokauja vėl, kai žadėjęs pasnikauti, kapituliuoja išvydęs valgį. „Dalbienė nešė ant aukštai iškeltos lėkštės garuojantį skilandį.“ Apsakyme atskleidžiamas nužmogėjimas: tariamas reformatorius reformuoja ne save, besielį, o nuskandina ištikimiausią padarą.
Ką daryti menininkui ar kitos retos profesijos žmogui, kai dėl nesveikatos turi keisti gyvenimo būdą? – klausta apsakymu „Fleita“, vienu liūdniausių rinkinyje. „Fleitistui Žiogui gydytojai pasakė, jei jis pūs toliau savo, fleitą, tai gyventi daugiau negalės.“ Keliauja į kaimą, pas gimines, kurie, kol mano, kad jis turi santaupų, gerbia kaip būsimą naudą („Kam jie čia dabar mane ponu vadina – juk giminės, – nustebo muzikantas.“), o įsitikinę, kad gautą mėnesiui į priekį algą išleido, tarp kitko, jų pačių labui, sugriežtėja neatpažįstamai („Seklyčia tapo užrakinta, ir kaipo šventovė, žalčių prileista, buvo saugojama ir niekas neįleidžiamas. Prausiamasai bliūdas buvo tuojau atimtas ir įdėtas komodon.“). Gyvas į žemę nelįsi, todėl ir fleitistas Žiogas nieko geresnio nesugalvoja, kaip tęsti buvusią karjerą („pristojo prie vietos garsios kapelijos, griežiančios po žmones“), sąmoningai pasigreitindamas lemtį:
Reikėdavo ištisomis naktimis griežti, nemigti ir gerti naminį alų, nuo kurio jam nepaprastai bloga darydavos.
Tat galutinė jo prieglauda visgi buvo Viksvai. <…> Išaušus dienai, Žiogas neatsikėlė. (I, 90).
Ar giminės turėjo išlaikyti paliegėlį? Tiesiogiai neatsakoma, bet, sprendžiant iš kitų rinkinio apsakymų (ir ankstyvųjų), – taip. Niekas gyvenime neapsaugotas nuo staigmenų, ypač susijusių su darbu („Žinia atėjo taip staigiai, lyg iš pasalų jį būtų užklupusi. Žiogas visai nebuvo dar manęs apleisti vietos ir, kas blogiausia, nebuvo suspėjęs surinkti pinigų.“), todėl reikia ne tik atjausti, bet įsijausti į tą, kuris tykantiems naudos nereikalingas, net juokingas: „…juodas ir impozantus, valandžiukę pagalvojo, kas gali būti įdomu šiems paprastiems ir muzikoje neišsilavinusiems žmonėms, atbloškęs savo gelsvą plaukų skiauterį, užgriežė „peizaniškus“ motyvus iš „Kornevilio varpų“. <…> Žmonės, neįsiklausę ar nesupratę, pradėjo tripsnoti klumpakojį, vis labiau nusprūsdami nuo takto.“ Numatė savo paties dalią – kai pateikęs visuomenei potekstes, bus palaikytas tradiciniu realistu.
Janina Žėkaitė. Jurgis Savickis. – V., 1994. – P. 50-55
