Iš interneto:
Saikingumas itin reikalingas gedint ir išsaugant bičiuliškus tarpusavio santykius bei gyvenimo prasmingumą. Tiek Sarbievijaus etinėje odėje „Publijui Munacijui“, tiek Donelaičio „Metų“ verksmo maldymo scenoje apraudant gerąjį amstrotą, numirusį pernai, išsakomas požiūris, jog net gedėti reikia saikingai, antraip bus pažeisti harmoningi žmonių ir aplinkos santykiai. Širdgėlos lyginimas su paukščiu Sarbievijaus odėje atskleidžia saiko principo esmę – dalydamasis skausmu su kitais žmogus aprimsta, taip skausmas tarsi paukštis, lankydamas bičiulius, mažėja. Skausmo ir paukščio paralelė atskleidžia praeinančią, neamžiną širdgėlos prigimtį.
GAMTA
Jau nuo neatmenamų laikų kiekvienam žmogui labai svarbi gyvenimo dalis yra gamta, į kurią, kaip ir į daugelį kitų dalykų, kiek žmonių, tiek yra ir skirtingų požiūrių. Vieniems gamta – tai materialių išteklių šaltinis, veiksnys, lemiantis toje vietoje esančios valstybės patrauklumą, ekonominę galią. Tokį požiūrį išsako XVI amžiaus rašytojas Jonas Radvanas poemoje „Radviliada“ – gamta čia pateikiama it reklaminė emblema: girių aukštų karūna, upės skaidresnės už gintarą. Žinoma, negalime pamiršti fakto, jog „Radviliada“ – tai kūrinys, specialiai sukurtas pristatyti tuo laikotarpiu Europai nežinomą kraštą Lietuvą, todėl kiek hiperbolizuotai piešiama šio krašto didybė, galybė, pastebimas noras visur įžvelgti ekonominę naudą: „Gūdūs miškai čia turtus neapsakomus slepia“, „Čia ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro“.
Kitai daliai žmonių ta pati gamta – tai toli gražu ne materiali nauda ar šalies vizitinė kortelė, bet grožis ir džiaugsmas. Tokie žmonės gamtos nuostabumą mato daugeliui nepastebimose kasdienėse smulkmenose, panašiai kaip poetas Adomas Mickevičius kūrinyje „Ponas Tadas“: čia „kaip pusnis grikučiai“, grybukai „baltikės“ (taip jas vadino rašytojas) – „Kaip trapūs puodeliukai, pripildyti pieno“.
Yra žmonių, kurių dvasinis ryšys su gamta dar stipresnis. Jie gamtą įvardintų kaip sielos namus – tai, kas sava, jauku, artima, miela, dažnai – sakralu. Įsivaizduoti tokį stiprų žmogaus ir jį supančios natūralios aplinkos ryšį mums padeda poetas Antanas Baranauskas. Jo kūrinyje „Anykščių šilelis“ gamta pateikiama per jusles: žiūrėti – gražu, klausyti – linksma, jausti – ramu. Tai rodo, kad žmogui gamta svarbi dvasine prasme. Tą stiprų ryšį byloja ir kūrinyje pateiktas vidunakčio aprašymas, kada „teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas / Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas; / Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, / Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.“
Taigi ta pati gamta kiekvienam žmogui reiškia skirtingas vertybes, kiekvienas mūsų skirtingų dalykų joje ieškome ir gauname.
Kiekvienas iš mūsų turime savo tėvynę. Dauguma pareigas tėvynei supranta labai siaurai – kaip valstybinių švenčių šventimą ar valdžios pakeiksnojimą, kiti paaukoja asmeninę laimę ar net gyvybę dėl gimtojo krašto. Verta pasvarstyti, kodėl žmonės į pareigą ir įsipareigojimą savo tėvynei žiūri taip skirtingai. Kodėl gyvenę ir augę toje pačioje žemėje vieni ją myli, o kiti – visai nevertina. Yra keista, kad ne visi žmonės domisi gimtojo krašto istorija, saugo ir gina kalbą, puoselėja tradicijas bei papročius ir viso to nelaiko vertybėmis. Manau, jog sąmoningai ir laisva valia darbuotis tėvynės labui įsipareigoja tik tikri savo šalies patriotai.
Savo tautos moralinių vertybių pripažinimas – tai ženklas, kad žmogus yra įsipareigojęs gimtajai žemei. Yra sakoma, kad tautos likimą lemia jos charakteris, ne valdžia. Kiekvienos tautos nacionaliai bruožai, kaip kalba ir papročiai, yra tarsi tautos vizitinė kortelė. Tarkim, romams įgimta klajoti ir linksminti žmones. Na, o graikai niekur neskuba, nemėgsta dirbti, nes darbu laiko poilsį. Lietuviai yra laikomi santūria, kartais liūdnoka, darbščia tauta, mylinčia gamtą. Koks lietuvio ir gamtos santykis buvo prieš daugiau kaip du šimtus metų, meniškai atskleista A. Baranausko poemoje ,,Anykščių šilelis“. Kūrinyje kalbama apie žmogaus ir gamtos harmoniją, apie pagarbų santykį su aplinka. Į mišką žiūrima kaip į dvasinę vertybę. Mano manymu, tas žmogus, kuris saugo ir tausoja aplinką, elgiasi kaip sąmoningas savo šalies pilietis. Toks suvokimas skatina mąstyti ir apie kitą lietuvių tautos bruožą – darbštumą. Apie jį nemažai rašė K. Donelaitis poemoje ,,Metai“. Dirbantis XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos būras yra moralus pavyzdys kitataučiams. ,,Viežlybieji“ lietuvninkai gyvena santarvėje su Dievu, su kitais ir net baudžiava neatima galimybių džiaugtis gyvenimu. Kita vertus, yra daugybė žmonių, kurie mano, kad stereotipus reikia griauti, kad jie yra senamadiški ir negalima jais vadovautis savo gyvenime, nes tiesiog nespėsi į naujovių sukūrį, kuris vis labiau įsuka žmones. Mano manymu, tikram savo šalies patriotui yra labai svarbu niekada neišduoti savo tėvynės, būtina atsigręžti į praeitį ir pasižvalgyti, kuo tautiečiai gyveno, kuo džiaugėsi, o dėl ko liūdėjo. Verta praeitį prisiminti, kad galėtume surasti moralines atramas, leidžiančias šiandienos žmogui tėvynę suvokti kaip brangų turtą.
Apibendrindama noriu pasiremti vieno iš didžiausių lietuvių kalbos teisių gynėjų Mikalojaus Daukšos žodžiais: ,,Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?”Tai pats tiksliausias atsakymas į klausimą, ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei. Žmogus sąmoningai ir savanoriškai turi laikytis papročių, saugoti kalbą nuo svetimų kalbų įtakos, domėtis istorija, kad žinotų savo šaknis ir galėtų mokytis. Tik svarbu, kad tai nebūtų kažkieno primestos pareigos, bet paties asmens prisiimtos ir vykdomos. Juk geriausia priemonė įdiegti tėvynės meilę kitiems – ją turėti patiems ir įrodyti konkrečiais darbais.
Sunku paneigti faktą, jog išsilavinimas yra pagrindinis kriterijus, nulemiantis tolesnę žmogaus raidą. Neretai bendras išprusimas asocijuojasi su finansine sėkme ir geresniais santykiais su kitais žmonėmis. Būtent todėl žmonės, teigiantys esą laimingi, dažniausiai būna pasiekę išsilavinimo aukštumų. Panaši idėja apsvarstoma ir Tomo J. Stenlio bestseleryje „Milijonieriaus mąstymas“. Publicistiniame kūrinyje teigiama, kad dauguma milijonierių, kurie pasiekė materialinę gerovę, baigė koledžus su aukščiausiais įvertinimais. Kadangi kapitalistinėje visuomenėje žmogus laimę asocijuoja su turtais, tai galima teigti, kad jie (milijonieriai) pasiekė laimę per išsilavinimą. Išsilavinimo svarba akcentuojama ir Fransua Rablė kūrinyje „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Tėvo laiške sūnui teigiama, kad tik ugdydamas asmenybę, daug dirbdamas, suvokdamas kultūringo ir išsilavinusio žmogaus pareigas, tu galėsi ne tik originalo kalba cituoti Homerą bei Biblijos tiesas, bet ir apskritai susikursi sėkmingą ir visavertį gyvenimą. Nuo Renesanso epochos, kai buvo parašytas šis garsusis laiškas, sėkmingo žmogaus samprata beveik nepakito. Taigi, akivaizdu, jog išsilavinimas yra tiesioginis laimingo gyvenimo bei laimingos asmenybės raktas.
1.Literatūra-didžiausia žmogaus subtilumo skiepytoja. ,,Tiltas“. Tikriausiai niekam nebūtų sunku argumentuoti anksčiau pasakytų minčių grožine kūryba. Vaikystėje patirtas gailestis dėl mažos baltos katytės lydi mus visą gyvenimą. Nesvarbu, kad J.Biliūno apsakymo ,,Kliudžiau‘ esmę suvokiame tik šiek tiek ūgtelėję, negalime pamiršti pirmojo,paties stipriausio išgyvenimo, nors ir liūdno, bet taurinančio ir valančio sielą.(Reikėtų aptarti dar bent du kūrinius, padariusius įspūdį vėliau)
2.Grožis gali tapti argumentu ir raginimu elgtis etiškai.
,,Tiltas“.Dar antikos mąstytojai, pabrėždami minčių ir veiksmų harmoniją, paskelbė savo garsųjį teiginį:,,Gražiame kūne graži siela“.O ką daryti fiziškai negražiems? Net Dievai jiems nebuvo gailestingi.Prisiminkime, kaip Hera, pamačiusi luošą savo sūnų Hefaistą, numetė jį nuo Olimpo kalno. Natūrali atranka? Galbūt.Tačiau jeigu šiandien tiesiogiai suprastume anksčiau minėtą teiginį, būtų nesaldu. Nors kūno kultas klesti, daugelis mūsų visuomenėje tikrai nėra tokie atletiški kaip antikos dievai ir didvyriai. Protingi žmonės šiandien kiek kitaip supranta gražaus žmogaus sąvoką. Nereikėtų kūno tobulinimo nustumti į paskutinę vietą, nes ir šiandien daugelis žmonių, žinoma, dėl pačių įvairiausių priežasčių tai daro. Vieni norėdami būti sveikesni, kiti siekdami sporto aukštumų, treti nori būti gražūs todėl, kad gražiems žmonėms atsiveria daugiau karjeros galimybių. Tačiau daugeliu atvejų gražus žmogus šiandien tas, kuris nugalėdamas sunkumus kuria aplink save grožį, šildo pasaulį…………….
