RAŠINYS
„TOLERANCIJA. ŠALIA MANĘS − KITAS ŽMOGUS“
2011 m.
Sigita Danilavičiūtė III f klasė, I vietos laimėtoja, Klaipėdos „Varpo“ gimnazija.
Darbo vadovė: mokytoja Vitalija Zykienė
Aš žmogus, tu – irgi
Esė
Greta manęs – kitas žmogus. Jis visai šalia ir jis kitoks nei aš, tačiau mes abu turime vieną esminį ir svarbiausią bendrą bruožą – mes abu žmonės, nesvarbu, kokie skirtingi bebūtume. Būdami unikalios asmenybės, turinčios savitą požiūrį ir individualią nuomonę, skirtingą išorę ar būdami kitokios tautybės stengiamės vienas kito nesužeisti. Argi žmoniška su tokia pat kaip tu, sielą ir jausmus turinčia būtybe elgtis kaip su menkesne, žemesne ir aukštinti save dėl trumpo noro nors minutę pasijusti viršesniam? Noras demonstruoti savo pranašumą gimdo netoleranciją, ši gimdo pyktį, pyktis – neapykantą, o neapykanta – karą.
Kariauti su broliu? Dėl ko? Nesugebėjimo pagrįsti savosios nuomonės, argumentų stygiaus? Pritrūkęs argumentų žmogus pasijunta bejėgis, tad nepakanta kyla iš silpnumo jausmo, kuris žemina mus prieš mus pačius. Pakantus, priešingą nuomonę gerbiantis žmogus nebijo kitokio požiūrio (kartais net susidomi juo), nes savo požiūrį laiko pagrįstu, galinčiu atlaikyti kritiką, viešų ginčų įtampą. Jei svetima pozicija jam atrodo klaidinga , jis ją kritikuoja, tačiau nepritarimo nepaverčia asmens kritika, pranašumo demonstravimu. Anot Tėvo Stanislovo, pakanta – vienas svarbiausių dvasinių būtybių bendravimo būdų, kurio reikia išmokti ir tai nėra taip lengva, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Tėvas Stanislovas viename interviu pabrėžia, jog pakantumo galima mokytis įsisąmoninant, kad žmogus yra ir nori būti laisvas. Be pakantumo nebūtų ir tokių man savaime suprantamų jausmų, kaip supratingumas ar užuojauta. J.Biliūno apsakyme „Ubagas“ nuskriaustas ir įskaudintas tėvas nekaltina savo sūnaus, nepasako jam nė vieno pikto žodžio, nepamokslauja, tik gaili jo vaikų, mačiusių, kaip iš namų išvaromas senelis. Dar daugiau – jis stengiasi įžiebti viltį pasakotojui išsigydyti džiovą, Pakantumas taip pat yra ir žmoniškumo gestas, judesys. Teirencijaus kūrinio veikėjas Chremetas žmogui, nustebusiam dėl jam parodytos užuojautos ir suteiktos paguodos, sako: „Esu žmogus ir visa, kas susiję su žmogumi, man nesvetima.‘‘ Užjausdami ir padėdami kitam stiprėjame ir tampame didesni.
„Didumas to, kas mumyse,/Iš meilės auga ir gerumo“, – rašė šviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevičius. Meilė, taika ir tyla, įsiklausymas – visi šie dalykai neatsiejami nuo pakantumo. Mylinčių žodžiais daug, tačiau ne veltui sakoma: jei su žmogum gera ir tylėti – vadinasi, tikrai jį myli. „ Bet kodėl mylime artimuosius, mąstančius kaip mes, o visi kiti mums yra išdavikai, kenkėjai, kuriuos reikia kažkur uždaryti?“ – klausia Tėvas Stanislovas. Keista, kad šeimoje esame mokomi saugotis, atsitverti, atsiriboti: čigonai vagys, narkomanai – venk jų, alkoholikai bjaurūs, prostitutės amoralios – nebendrauk… Bet šie žmonės negimė vagimis ar prostitutėmis ir retas iš mūsų pasidomi, kas juos privertė rinktis būtent tokį kelią. Visuomenėje esame mokomi elgtis stereotipiškai ir iš anksto smerkti. Kito tikėjimo žmonės – nepatikimi, kaimynai nesutaria – blogi, nebendrauk su jų vaikais… Kiti ir kitokie į sąmonę įsirėžia tarsi liga, užkratas, kurio reikia vengti, kad liktum švarus ir nepažeistas. Bet juk atsparumas „ligoms“, blogiui, įgyjamas ne bėgant nuo jų, o pažįstant prigimtį, simptomus, priežastis, apsisaugojimo būdus, o meilė geriausia šių ligų gydytoja. ,,Meilė – ranka, tiesianti duonos kąsnį, apkabinanti, nuraminanti, šildanti bei nuvalanti ašarą“ (Tėvas Stanislovas). Ji padeda, jei suklupome gyvenimo kelyje ir mums iš kišenių pabiro tūkstančiai mažų krištolinių rutuliukų. Nors kartą buvęs sušildytas pro mus nepraeis, padės susirinkti tuos rutuliukus, padės atsistoti ir eiti toliau. Galima mylėti kitą, tavęs nemylintį, bet negalima mylėti savęs, kitų nemylinčio. Rūstėja širdis nemeilėje, šiurpsta jausmai, aštrėja paviršutiniškumas, neapykanta.
Nekęsti lengviau nei mylėti, pasmerkti lengviau nei suprasti. Klysti žmogiška, o atleisti – Dieviška, bet kartais neapsakomai sunku. Sunkumai daro mus tvirtesnius. Pamenu, kai buvau dar visai nedidelė, vaikai juokdavosi iš mano juodų garbanų, vadindavo giltine dėl blyškios, popieriaus baltumo odos. Tada buvau dar visai vaikas, tačiau nepykau ant jų. Maniau, kad jie nesupranta, ką daro, kai jie nukirpo gal pusę mano kasos, ir prašiau mamos nepykti ant jų, nes anksčiau ar vėliau jie supras, ką padarę.
Save bausti pačiam – skaudžiausia, bet prasmingiausia. Kančia nuskaidrina sielą. Paradoksalu, bet daugiau gyvenimo smūgių patyrę žmonės supratingesni ir šviesesni už tuos „saugiai“ gyvenusius. Gal todėl, kad jie žino kančios skonį? Ne veltui kančia, pakantumas – bendrašakniai žodžiai. Gal be kančios, tikro kentėjimo tiesiog neįmanomas pakantumas? Gyvenimas – amžinoji mokykla, tačiau skiriasi nuo tos, kurią aš lankau. Mokykloje mes sunkiai dirbame per pamokas, ruošiame namų darbus, paskui rašome kontrolinį darbą. Gyvenime išeina kitaip – beveik kasdien „rašome kontrolinį“, tikėdamiesi pripažinimo, palankumo, pasitenkinimo dėl sėkmės bendraujant, ir kremtamės, pykstame, jei nepavyksta, dažnai dėl nesėkmės puolame kaltinti kitus. Dabar jau žinau, kad sėkmė neįmanoma be sunkaus darbo su savimi, net jei esi gausiai apdovanotas.
Šalia manęs – kitas. Nuo ko pradėsime? Gal nuo nereikšmingų dalykų ? Pavyzdžiui, pažiūrėkime į debesis. Visiems patinka dailūs, balti kamuoliniai debesys. Laisvi, lengvi, nepriklausomi. Nuostabūs! Tereikia pakelti galvą. Aš žmogus, tu – irgi. Susikibkime rankomis ir pažiūrėkime į debesis. Gal ko nors išmoksime iš jų? Jie – kaip ir mes. Panašios prigimties, bet skirtingų formų. Aš norėčiau būti plunksninis, o tu ? Tu gali būti koks tik nori debesis, mes vis tiek nesistumdysime – nardysime dangaus platybėse nevaržydami, neužgaudami vienas kito.
