Kitataučiai K. Donelaičio poemoje “Metai”
Maždaug dešimtmetį K. Donelaitis rašė poemą “Metai”. Poemoje, kuri susideda iš keturių dalių (Pavasario, Vasaros, Rudens, Žiemos), autorius aprašo kaimo žmonių gyvenimą ir buitį. Būrai skirstomi i dvi grupes – “viežlybuosius” ir “nenaudėlius”, K. Donelaitis išaukština tokias vertybes kaip mandagumas, kultūringumas, darbštumas, kruopštumas. Tačiau poemoje jis nepamiršta ir tautiškumo motyvų, autorius mini kitataučius, juos lygina su vietiniais gyventojais – lietuviais. Donelaitis tarsi stengiasi apsaugoti būrus nuo “nutautėjimo”.
Poemoje minimi ivairių tautų žmonės. Prancūzai ir vokiečiai apibūdinami kaip darbštūs, dorovingi, tačiau autorius pašiepia lietuvius, kurie elgiasi kaip prancūzai ir pamiršta savo lietuvišką prigimtį :
“Klumpės, kaip mes vokiškai kalbėdami sakom,
Rods taip jau lietuvninkams nešiot nepritinka;
Nės ir jas mūsų tėvų tėvai girt nenorėjo;
Ale sopagų, jau prancūziškai sudabintų,
Ir puikokų kurpių gėdėjos paminėti,
Ik prancūzai jau po tam pas mus susibastė
Ir prancūziškas manieras mus pamokino. “
Taigi prancūzai ir vokiečiai prisideda prie lietuvių tautiškumo išsaugojimo netiesiogiai, autorius peikia lietuvius, nesilaikančius gimtųjų tradicijų, lygindamas juos su prancūzais, todėl būrams pradeda rūpėti tikroji prigimtis, jiems patiems gėda dėl tautiškumo nevertinimo. Poemoje minimi ir šveicarai (“šveisteriai”), K. Donelaitis mato, kaip Lietuvos žmonės neva pajuokia šveicarus, tačiau nejučiomis patys taip elgiasi, todėl jis ir tai aprašo savo kūrinyje:
“Kurs, lietuviškai kalbėdams, šveisterį peikia;
O tiktai ir pats kaip tikras šveisteris elgias. “
Būrai patys pašiepia svetimtaučius, jie mato blogybes ir ydas, nors patys elgiasi panašiai:
“Mes lietuvninkai, pirm to nepažindami svietą,
Dingojom vis, kad tik šveisteris ir prancūzas
Žmones su svetimais savo mokslais moka supainiot
Ir kad vokiečiai tikt vogt ir keikt nesigėdi.
O štai tarp lietuvninkų taip jau nusiduoda,
Kad lietuviškas tūls smirdas irgi bedievis
Lietuvai ir lietuvninkams mums gėdą padaro. “
Tai matydamas autorius skatina juos kalbėti lietuviškai ir elgtis kaip pridera lietuviui, išryškindamas kitataučių blogumus, lygindamas juos su vietiniais ir versdamas susimąstyti.
Patys būrai didžiuojasi prieš kitų tautų atstovus savo prigimtimi, lietuvių tradicijomis:
“Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko,
O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.
Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną
Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.
O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę
Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę,
Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi. “
Būrai jaučiasi esą pranašesni tuo, kad jie yra darbštesni ir labiau saugo savo tautos paveldą, labiau gerbia ir garbina Dievą. Būrai, ypač “viežlybieji”, supranta kaip svarbu išsaugoti tautinį orumą, jie patys tarp savų pašiepia užsieniečius.
Kitataučiai taip pat prisideda prie tautinio orumo išsaugojimo, per palyginimus būrai geriau supranta ką jie ne taip daro ir kodėl elgtis “nelietuviškai” yra negarbinga. Pričkus lietuvius peikia, tačiau Enskys, būdamas protingesnis pamoko Pričkų ir jį sugėdina, Enskys palygina lietuvius su kitataučiais ir taip įrodo, kad lietuviai niekuo nėra blogesni už maskolius ar švedus. Baudžiauninkai negerbia žydų ir aiškina, kad jei žydas vagia – tai nieko nuostabaus, bet jei lietuvis – tai jau didelis blogumas, kadangi lietuvis yra ukštesnis už kitus, jo prigimtis neleidžia vogti. Tačiau vokiečių tauta kai kuriais atvejais yra kaip pavyzdys lietuviams, autorius lygina juos su lietuviais ir taip skatina mūsiškius būti dar kruopštesniais, dar darbštesniais:
“Bet ir su riešutais saldžiais taip jau pasidarė.
Vokietės tokių daiktų bačkas prisirinko,
Ir jau kelios jų parduot žakus prisipylė.
O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį,
Ir nei vieną, nei mackiurniką riešutytį
Žiemai perkąst ir kramtyt dar nenusiskynė. “
Taigi K. Donelaitis rašydamas patarimus kaip reikia elgtis ir kaip reik ruoštis kiekvienam metų laikui, paliečia tuo metu svarbų tautiškumo klausimą. Kai kurias tautas jis laiko pavyzdžiu lietuviams, kai kurias jis apibūdina kaip negeras, neskatina taip gyventi. Kitataučių vaidmuo “Metuose” yra svarbus, nes jie, nors ir netiesiogiai, prisideda prie tautiškumo išsaugojimo.
