„Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“
„Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“, šias Henriko Radausko eilėraščio „Pasaka“ eilutes galime vadinti visos Radausko poezijos kredo. Šio lietuvių rašytojo, priskiriamo estetizmo poezijai, kūryba atsiremia ne į tikrovę, tėvynės istoriją ar asmeninius išgyvenimus, bet į meną, mitą, vaizduotę.
Radausko poezijoje svarbu ne jausmas, o vaizduotė ir intelektas. Tai geriausiai atskleidžia jau minėtas jo eilėraštis „Pasaka“. Šiame eilėraštyje fantazijos, pasakos pasaulis aprašomas kaip teigiamas ir margas, jis prilyginamas „atogrąžų karštai plaštakei“, o tikrovei apibūdinti naudojami neigiami palyginimai: traukinio dūmai, užrakintos geležinės durys, šaltas žiburys. Paskutinis šio eilėraščio posmelis dar labiau sustiprina priešpriešą tarp teigiamo pasakos pasaulio ir neigiamos tikrovės: „Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą/ Ant žemės vieškelių, takelių ir takų./ Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,/ Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“. Tikrovės ir vaizduotės supriešinimas taip pat atsiskleidžia eilėraštyje „Vienaragis“, kuriame vienaragio metafora perteikiama šiluma, džiaugsmas, galime suprasti, kad žmogus turintis vaizduotę ir tamsoje gali įžvelgti gerį bei optimizmu užkrėsti kitus. Tačiau paskutinis stulpelis gražina į niūrią tikrovę: „O jis grįžta per mišką į niekad nebuvusį laiką,/ Kur kiti vienaragiai po liūdinčiu ąžuolu ganos.“. Henrikas Radauskas kūrybos įkvėpimo ieškojo ne to meto įvykiuose, asmeninėse emocijose ir rašė jis ne pateikaudamas visuomenei. Radauskas kuria sau, dėl savęs, o ne tam, kad perteiktu kokias nors idėjas. Tai atsispindi jo eilėraščiuose „Laiškai sau pačiam“, kur jis rašo: „Negaliu nežydėt, neliūdėti/ Ir sau laiškus – eiles rašau.“, bei eilėraštyje „Žiemos daina“: „O eilėraštis gimsta – kaip vėjas – iš nieko/ Ir skambėdamas bėga pusnim neramus.“. Jo kūrybos šaltinis – vaizduotė, gamta. Eilėraštyje „Kaštanas pradeda žydėt“ pasakotojui įkvėpimo suteikia pavasaris, augalų žydėjimas: „O medžiuos dega tylios žvakės-/ Baltuos žieduos rausvi taškai, -/ Ir pareini namo apakęs,/ Ir plunksna rašalą taškai.“
Taigi Henrikas Radauskas kurdamas eilėraštį išreiškia ne idėjas ar to meto išgyvenimus, bet aktualizuoja meninę žodžio galią, įkvėpimo jam suteikia ne realus pasaulis, o vaizduotė.
