Simonas Daukantas sukūrė tautos projektą, kurio pamatas buvo lietuvių kalba. Vien dėl tos kalbos jis XIX a. pabaigoje „tampa didžiuoju Auszros herojumi“ (1). Tačiau pati Daukanto lietuvių kalba aušrininkams netiko. Net ir amžininkai ją laikė nepaskaitoma: 1846 m. Motiejus Valančius pastebėjo, kad Daukanto kalba skaitytojams labai neskani (2); 1853 m. Kajetonas Nezabitauskis skundėsi jos visai negalintis suvokti (3); o Antanas Baranauskas „Aušros“ redakcijai aiškino, kaip ji sunkiai suprantama net ir puikiam mokslinčiui ar filologui(4).
Išaukštintas dėl kalbos, bet jo kalbos forma atstumta. Užsimojusi skelbti Daukanto istoriją „Vienybė Lietuvininkų“ 1893 m. teisinosi turinti pakeisti jo mažai suprantamą kalbą ir rašybą: „pertai istorija jo yra spausdinama atsakant sziandieniszkai kalbai ir raszliavai“ (5).
Reda Griškaitė atskleidė, kodėl greta Daukanto aušrininkai ypač mėgo Teodorą Narbutą, kurio 9 tomų „Lietuvos istorijo“s veikalas buvo „įsigyjamas, skaitomas, konspektuojamas, analizuojamas, saugomas asmeninėse bibliotekose, skolinamas“ (6). Vienas Narbuto trūkumas buvusi lenkų kalba; Griškaitės žodžiais, jis „lingvistiškai lyg ir nepatogus“ (7). „Nors Daukantui beveik visada suteikiama pirmenybė, beveik visada greta statomas ir Narbutas.“(8) Taigi nepaskaitomas Daukantas iškeliamas kaip vėliava, o sukonspektuotas Narbutas paliekamas vėliavos šešėliu. Tapatinimąsi su kalba aušrininkams lėmė ne koks nors konkretus kalboje esantis ar nesantis žodis, galūnė ar raidė, bet pats kalbos faktas ir simbolinis jos krūvis. Daukanto tautos projektas buvo įgyvendintas, nors konkretus rašomosios kalbos modelis ignoruotas.
Šiandien Lietuvoje, praėjus pusantro šimto metų nuo Daukanto mirties, kaip niekada anksčiau kategoriškai vertinami ir atidžiai kontroliuojami kaip tik labai konkretūs lietuvių kalbos elementai. Apie tai iškalbingai byloja šiurpuliukus varinėjanti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklalapio citata apie „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą“:
„Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas (patvirtintas 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 68; Žin., 1998, Nr. 18-445) – vienas žinomiausių Kalbos komisijos nutarimų. Darantys tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų VLKK nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos inspekcijos 300–1500 litų bauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.“ (9)
Tikrai žinomiausias. Nesilaikai jo – tampi tvarkos ardytoju. Jeigu nori jaustis įstatymus gerbiančiu piliečiu, sėsk mokytis to „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“ (toliau – Sąrašas), o tada dar išmok jo ir nevartoti: nei rašydamas, nei kalbėdamas. Juk tai „didžiųjų“, vadinasi, svarbiausių „klaidų“ registras, dėl kurių lietuvių kalba, turėtume suprasti, nukenčia labiausiai, o žala įvertinama konkrečiomis sumomis.
Straipsnio tęsinys: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/g-subacius-kalbos-klaidu-didybe.d?id=63258244#ixzz2lqaJ0jPJ
