Neseniai paminėtos Mokytojo dienos proga žiniasklaidoje nemažai buvo skirta dėmesio daugeliui Lietuvos švietimo sistemos aspektų: būta ne tik ditirambų nusipelniusiems mokytojams ar apskritai nuoširdžių pasisakymų apie pedagogo pašaukimą, bet ir skaudžių baksnojimų į šiandieninės edukologinės terpės trūkumus, atvertos politinės švietimo žaizdos, mokytojai barti už savo sustabarėjimą, kompetencijų trūkumą, apsileidimą, kūrybiškumo stoką.
Tuo metu pasirodžiusiame Nepriklausomybės Akto signatarės, pedagogės Romualdos Hofertienės atsiliepime ši situacija buvo apibūdinta taip: „Analizuoti, kritikuoti, domėtis švietimo reikalais – būtina, bet matyti vien tamsias dėmes, nematant beatsigaunančių iš po okupacijos mokytojų ir mokyklos, sakyčiau, kritikuojančiųjų menkumo ženklas.”
Todėl tarytum atsiliepdami į autorės priekaištus šį kartą kalbamės su Lietuvos edukologijos universiteteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros didaktikos katedros asistente Vilija Janušauskiene apie dviejų Nepriklausomos Lietuvos periodų – XX a. pirmosios pusės (tarpukario) ir XX–XXI a. sandūros – mokytojų kartas, mėgindamos suvokti tam tikrus dėsningumus, atpažinti ir įvardyti tendencijas.
Kai imama kalbėti apie tarpukario pedagogus ir būtent Nepriklausomos Lietuvos istorinį kontekstą, paprastai yra įsivaizduojamas ypatingas mokytojo vaizdinys, ypatingas žmogus ir ypatingas autoritetas. Kaip manote, kodėl tarpukario pedagogai yra idealizuojami?
Anuos, Smetonos laikais vadintus, metus ir jų žymius žmones galėtų apibūdinti keli posakiai: pirmasis, pesimistų pamėgtas, – „anksčiau ir saulė skaisčiau švietė“ ir antrasis – kone mistifikacinių intencijų – „kunigu ir mokytoju reikia gimti”. Antruoju posakiu tarsi norima pabrėžti būtent kunigo ir pedagogo profesijų išskirtinumą. Tačiau šiame kontekste turėtume prisiminti XIX a. Lietuvoje veikusių oficialiųjų lenkiškų ir rusiškų mokyklų mokytojus, kurie tikrai kėlė siaubą, paniką, įžeidinėjo lietuvius vaikus, engė juos už gimtosios kalbos vartojimą, lenteles, vadinamąsias metelingas, ant kaklų kabindavo Norėčiau pasakyti, kad Nepriklausomos Lietuvos mokytojai, baigę gimtosios lietuvių kalbos žeminimo ir draudimo laikų mokyklas, tikrai norėjo daug ką keisti. Tais laikais tėvai negalėjo leisti į mokslus bet kokio vaiko, tai turėjo būti gabus vaikas. Į mokytojus eidavo iš tikrųjų išskirtinai gabesni vaikai, ir tapti mokytoju buvo garbės, prestižo dalykas. Neretai mokytojavimą pasirinkusiems tai buvo žemiška profesija, jie duoną iš to valgydavo, o patys turėdavo dvasiškai pakilių humanitarinių polinkių, paskatų – buvo rašytojai, kultūros, meno veikėjai. Visi jie dirbami stengėsi, kad Lietuva taptų šviesesnė, todėl mūsų atmintyje ir iškyla kaip ypatingi – lyg viršukalnės, kalnai.
Visas straipsnis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-10-29-destytoja-vilija-janusauskiene-siandienineje-mokykloje-dievus-keicia-zmones/109271
