Ikikrikščioniška Lietuva buvo žodinės kultūros kraštas. Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis XIV a. pr. ironiškai atpasakoja anekdotą apie rašmenis pamačiusius pagonis: „[Prūsai] neturėjo rašto /…/ Jie be galo stebėdavosi, sužinoję, kad žmogus gali raštu perduoti savo norą kitam, čia nesančiam.“ Teorijas apie „lietuvių runas“ paliekant legendoms, galima konstatuoti, kad iki XIV a. pab. lietuviai tarpusavio komunikacijoje rašto nenaudojo.
Pirmieji prisilietimai prie rašytinio žodžio
Tačiau skaityti ir rašyti nemokantis lietuvių valdantysis elitas (valdovai ir didikai) su dokumentais buvo susipažinęs. Tai daryti juos vertė intensyvėjantis politinis gyvenimas ir kaimyninių valstybių rašto tradicija.
XIII a. vid. Lietuvos karaliumi vainikuotas Mindaugas paskelbė kelis lotyniškus dokumentus Livonijos ordinui ir naujai paskirtam Lietuvos vyskupui. Kaip liudija kitas Mindaugo dokumentas, šie tekstai buvo rašomi ne Lietuvos teritorijoje.
Kalba eina apie 1253 m. Mindaugo prekybinę privilegiją Rygos miestui, kurią buvo parengę rygiečiai ir kurios Mindaugas veikiausiai nepatvirtino. Dokumentų rengimas gavėjų kanceliarijoje buvo paplitęs reiškinys ir kitose valstybėse, jis neturėtų stebinti rašto tradiciją dar tik atrandančioje Lietuvoje. Svarbiau buvo tai, kad dokumentą valdovas (turbūt viešai) paskelbė ir antspaudavo (nors išlikęs Mindaugo antspaudas yra vėlesnė klastotė).
Tokiu keliu rašto dokumentai atėjo į Lietuvą. Tačiau kartu jie iš jos ir „išėjo“: valdovo laiškai ar privilegijos atitekdavo svetimšaliui gavėjui ir geriausiu atveju išlikdavo jo raštinės archyve. Kopijų vietoje niekas nepasilikdavo ir jų nerinkdavo
Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/ldk-istorija-rasytiniai-dokumentai-zodines-kulturos-visuomeneje-582-356790
