Metai su Putino ženklu… (apie „Altorių šešėly”)

2012-ie­ji dau­ge­liui li­te­ra­tū­ro­lo­gų ar ap­skri­tai li­te­ra­tū­rai, poe­zi­jai bei „pe­lė­siais ir ker­pėm“ apau­gu­siai Lie­tu­vos is­to­ri­jai nea­be­jin­gų žmo­nių li­ko įsi­min­ti­ni kaip Mai­ro­nio me­tai. Rei­kia pri­pa­žin­ti, sma­gu bu­vo ste­bė­ti, kaip Šiau­liuo­se, jo apy­lin­kė­se bei vi­so­je ša­ly­je šio poe­to gar­bei bu­vo ren­gia­mos įvai­raus mąs­to ir in­te­lek­tua­li­nio ly­gio kon­fe­ren­ci­jos, o pa­ts tau­tos dai­nius sa­vo griež­tu žvilgs­niu iš­ti­sus me­tus ste­bė­jo Šiau­lių bul­va­ru žings­niuo­jan­čius mies­te­lė­nus.

Tie­sa, nors ša­lia įvai­riau­sių rek­la­mi­nių sten­dų mies­to cent­re sto­vė­jęs Mai­ro­nio po­rtre­tas, kaip aiš­kus kont­ras­tas be­si­kei­čian­čiam laik­me­čiui, ne­re­tai kel­da­vo nos­tal­gi­ją, Šiau­lių bul­va­ras tuo­met dvel­kė iki tol jam kiek neįp­ras­ta li­te­ra­tū­ri­ne dva­sia.

Ti­kė­ki­mės, kad li­te­ra­tū­ri­ne dva­sia al­suo­si­me ir 2013-ai­siais, ka­dan­gi kul­tū­ri­nį deg­lą į daž­no lie­tu­vio at­min­tį įne­ša (ar bent jau rei­kia ti­kė­tis, kad vis dar (į)ne­ša) Vin­cas My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas.

Šie­met mi­nint 120-ąsias šio poe­to, dra­ma­tur­go, pro­zi­nin­ko, ver­tė­jo, pe­da­go­go ir li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko gi­mi­mo me­ti­nes, jau da­bar vi­suo­me­nė­je pa­ste­bi­ma pir­mų­jų krus­te­lė­ji­mų: Vil­niu­je ne per se­niau­siai nu­vil­ni­jo ren­gi­nių cik­las „Bū­se­nos: skai­ty­mo ir ra­šy­mo ak­ci­ja, skir­ta V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no 120-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms“, ša­lies mas­tu pa­gal Pu­ti­no ro­ma­ną „Al­to­rių še­šė­ly“ mo­ki­niams siū­lo­ma ra­šy­ti esė „Žmo­gus – lais­vas ar su­var­žy­tas?“ etc.

Pra­si­dė­jus šiam pu­ti­niš­kam su­bruz­di­mui, ne­ju­čia akį kny­gų len­ty­no­je pa­trau­kia jau se­no­kai skai­ty­tas pir­ma­sis bran­dus lie­tu­vių psi­cho­lo­gi­nis ro­ma­nas „Al­to­rių še­šė­ly“, ku­ris šie­met mi­ni 80-uo­sius iš­lei­di­mo me­tus.

Kny­ga – is­to­ri­nės at­min­ties ir ver­ty­bių ser­gė­to­ja

Dar kar­tą į ran­kas imant ka­dai­se mo­kyk­los suo­le skai­ty­tą kū­ri­nį, pir­miau­sia ky­la min­tis, koks šio ro­ma­no san­ty­kis su šiuo­lai­ki­niu skai­ty­to­ju, da­bar­ti­ne Lie­tu­vos kul­tū­ri­ne, is­to­ri­ne si­tua­ci­ja? Ar tarp ku­ni­gys­tės ir pa­sau­lie­tiš­ko gy­ve­ni­mo be­si­blaš­kan­čio Liu­do Va­sa­rio dva­si­nės kan­čios, sa­vęs paieš­kos bei kū­ry­bi­niai iš­gy­ve­ni­mai dar ga­li ras­ti ko­kių nors at­gar­sių vel­niš­ku tem­pu be­si­vys­tan­čio­je XXI a. vi­suo­me­nė­je gy­ve­nan­čio skai­ty­to­jo są­mo­nė­je? Vi­suo­me­nė­je, kur Pu­ti­no ro­ma­ne pa­vaiz­duo­tas kai­mo žmo­gaus re­li­gin­gu­mas, ti­kė­ji­mas Die­vu ir iš­skir­ti­nė pa­gar­ba dva­si­nin­kų luo­mui šian­dien da­ro­si vis la­biau sve­ti­ma, kur dau­ge­lį kū­ry­bi­nių, dva­si­nių švie­su­lių už­go­žia eko­no­mi­nių sunk­me­čių ir po­li­ti­nių kri­zių smū­giai.

Aki­vaiz­du, kad per be­ne šim­tą me­tų Lie­tu­va la­bai pa­si­kei­tė. Drįs­čiau sa­ky­ti, kad per tą laik­me­tį Lie­tu­va (pa)ki­to ne tik is­to­riš­kai, bet ir ver­ty­biš­kai: (pa)ki­to mū­sų kul­tū­ri­nis men­ta­li­te­tas, pa­ts lie­tu­vis ta­po itin at­vi­ras ne tik Eu­ro­pai, bet ir vi­sam pa­sau­liui.

Ži­no­ma, to­kias iš­va­das da­rau ne to­dėl, kad pa­ts šį kis­mą per­gy­ve­nau (tam esu ge­ro­kai per jau­nas). Ta­čiau li­te­ra­tū­ra, fo­tog­ra­fi­ja, ki­nas ir ki­tos pa­na­šios me­no rū­šys tuo ir ža­vi, kad ta­len­tin­go kū­rė­jo dė­ka laik­me­tis, epo­cha ga­li bū­ti už­da­ro­mi į la­bai pa­ti­ki­mą sau­gyk­lą, į ku­rią ve­da skai­ty­mo rak­tas. Ma­nau, kad kny­ga „Al­to­rių še­šė­ly“ – vie­na ge­riau­sių to­kio po­bū­džio is­to­ri­nės at­min­ties ir ver­ty­bių ser­gė­to­ja.

Ži­no­ma, kuo il­ges­nę lai­ko dis­tan­ci­ją įka­li­na kny­gos pus­la­piai, tuo di­des­nis ky­la pa­vo­jus, kad dau­ge­lis ver­ty­bių, pa­sau­lė­vo­kos ženk­lų, ku­riuos sa­vo ro­ma­ne ak­tua­li­zuo­ja Pu­ti­nas, šian­die­ni­nio skai­ty­to­jo ga­li bū­ti ne­sup­ras­ti, sve­ti­mi ar de­ko­duo­ja­mi ne­tin­ka­mai.

Ta­čiau net jei tai nu­tin­ka, jei dau­ge­lis ro­ma­no „Al­to­rių še­šė­ly“ idė­jų XXI a. skai­ty­to­jui ga­li bū­ti sun­kiai de­šif­ruo­ja­mos, kū­ri­nio ver­tė, esu įsi­ti­ki­nęs, iš­lie­ka. Dar dau­giau – lai­kas Pu­ti­no ro­ma­ną „Al­to­rių še­šė­ly“ su­bran­di­na, ka­dan­gi pra­bė­gus 80-im­čiai me­tų po šio kū­ri­nio iš­spaus­di­ni­mo, jis nea­be­jo­ti­ni tam­pa sa­vo­tiš­ka is­to­ri­ne, so­cia­li­ne, li­te­ra­tū­ri­ne etc. stu­di­ja, sa­vy­je (iš)sau­gan­čia ano me­to Lie­tu­vą, jos kraš­to­vaiz­dį, tau­tos gy­ve­ni­mo bū­dą, pir­muo­sius ryš­kius lie­tu­viš­kos in­te­li­gen­ti­jos bran­dos dai­gus.

To­dėl kiek­vie­na kar­ta, skai­ty­da­ma šį vie­ną bran­džiau­sių lie­tu­vių psi­cho­lo­gi­nių ro­ma­nų, ja­me įžvel­gia vis ki­to­kias pra­smes, sa­vaip in­terp­re­tuo­ja laik­me­čius ski­rian­čius lū­žius, o pa­ki­tu­si gy­ve­na­mo­ji ap­lin­ka for­muo­ja li­te­ra­tū­ros kū­ri­nio su­vo­ki­mui to­kį svar­bų kri­ti­nį mąs­ty­mą.

Man, kaip skai­ty­to­jui, ku­ris sa­ve ta­pa­ti­na su šiuo­lai­ki­nės kar­tos ra­šy­to­jų kū­ry­ba, teks­tais, ku­riuo­se dau­giau ar ma­žiau at­pa­žįs­ta­mas gy­ve­na­ma­sis laik­me­tis, Pu­ti­nas, Mai­ro­nis, Ku­dir­ka, Sruo­ga ir ki­ti se­no­sios kar­tos ra­šy­to­jai su­ža­di­na is­to­ri­nę są­mo­nę, praei­ties nos­tal­gi­ją…

Ypa­tin­gai tai tin­ka kal­bant apie Pu­ti­no kū­ry­bą, ka­dan­gi ro­ma­no „Al­to­rių še­šė­ly“, ku­rio sce­nos ir dia­lo­gai to­bu­lai at­sklei­džia ano laik­me­čio dva­sią, kon­teks­tas itin pla­tus. Nors kū­ri­nio cent­ri­ne aši­mi ir iš­lie­ka Liu­das Va­sa­ris bei šio per­so­na­žo nuo­la­ti­nė sa­via­na­li­zė, ku­rios me­tu ba­lan­suo­ja­ma tarp ku­ni­go ir poe­to, tarp griež­toms tai­syk­lėms pa­klūs­tan­čio baž­ny­ti­nio gy­ve­ni­mo ir poe­zi­jai bū­ti­no lais­vo, ne­var­žo­mo pa­sau­lie­ti­nio šėls­mo, ro­ma­ne taip pat la­bai meist­riš­kai pie­šia­mas ano me­to Lie­tu­vos kai­mo vaiz­das, šmėkš­te­li ka­ro vaiz­dai, ša­lies po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo pe­ri­pe­ti­jos.

Žvel­giant iš šių die­nų po­zi­ci­jų, mi­nė­ti epi­zo­dai itin int­ri­guo­ja, ka­dan­gi juo­se jun­ta­ma au­ten­ti­ka, kaž­koks sun­kiai žo­džiais nu­sa­ko­mas na­tū­ra­lu­mas, toks ge­rai pa­žįs­ta­mas iš is­to­ri­jos va­do­vė­lių, ta­čiau tik li­te­ra­tū­ros kū­ri­ny­je įgau­nan­tis tik­rą­ją pra­smė.

Cha­rak­te­rin­ga, kad ir Pu­ti­nas sa­vo ro­ma­ne ra­šo: „Bet praei­tis jau bu­vo to­kia to­li­ma, o da­bar­tis to­kia liūd­na, kaip ir tos griū­van­čios sie­nos“ („Al­to­rių še­šė­ly“, 2011, p. 164).

Iš kar­tos į kar­tą, iš žmo­gaus į žmo­gų

Žvel­giant iš li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jos per­spek­ty­vos, ap­ta­ria­ma­me ro­ma­ne be­ne la­biau­siai ža­vi gy­vas pa­ties Pu­ti­no san­ty­kis su Mai­ro­nio, Ku­dir­kos ir ki­tų kla­si­kų kū­ry­ba.

Į Liu­do Va­sa­rio lū­pas įdė­da­mas Mai­ro­nio ei­les, su­teik­da­mas joms iš­skir­ti­nę pra­smę, Pu­ti­nas šių die­nos skai­ty­to­jui tam­pa lyg jung­tis ar gi­ja, per­duo­dan­ti gy­vą li­te­ra­tū­ri­nę dva­sią iš kar­tos į kar­tą, iš žmo­gaus į žmo­gų.

Ro­ma­ne gvil­de­na­ma žmo­gaus pa­si­rin­ki­mo, kū­ry­bi­nės lais­vės, poe­ti­nės kū­ry­bos te­ma­ti­ka at­gar­sių, be abe­jo, ran­da ir dau­ge­lio ki­tų ra­šy­to­jų (tiek ano, tiek šio laik­me­čio) ap­mąs­ty­muo­se. Ta­čiau vie­nas svar­biau­sių ro­ma­ne „Al­to­rių še­šė­ly“ iš­sa­ko­mų rei­ka­la­vi­mų poe­tui – neaps­nūs­ti, bū­ti ža­di­na­mam nuo­la­ti­nės ko­vos: „Nuo pa­sau­lio jis ir to­liau li­ko at­skir­tas, o emo­ci­nis gy­ve­ni­mas, ne­be­ža­di­na­mas ko­vos, ap­snū­do. Ką ir kaip tad jis ga­lė­jo kur­ti?“ („Al­to­rių še­šė­ly“, 2011, p. 333).

Šiek tiek at­si­šlie­ję nuo teks­to, ir mes ga­li­me kel­ti klau­si­mą, ar šis rei­ka­la­vi­mas, ro­ma­ne „Al­to­rių še­šė­ly“ ke­lia­mas poe­tui, la­bai jau sve­ti­mas pa­pras­tam žmo­gui, gy­ve­nan­čiam XXI am­žiu­je? Ar mes, iš­si­va­da­vę iš am­žius tru­ku­sių oku­pa­ci­nių prie­spau­dų, ne­ta­po­me per­ne­lyg ap­snū­dę kul­tū­riš­kai? Bet te­gul šie svars­ty­mai lie­ka pa­ki­bę re­to­ri­nio klau­si­mo plot­mė­je…

Pu­ti­nas: Jau kai mū­siš­kis įsi­gau­na į val­džią, amen!

Pu­ti­no ro­ma­ne „Al­to­rių še­šė­ly“ pa­ra­le­lių ir san­kir­tų tarp anų lai­kų ir šian­dien ga­li­ma ras­ti la­bai daug, o no­rint jas vi­sas ap­tar­ti, tek­tų ra­šy­ti ne straips­nį, o iš­ti­są stu­di­ją.

Ta­čiau vie­na pa­ra­le­lė, ku­ri man pa­čiam skai­tant kū­ri­nį su­kė­lė leng­vą šyps­nį, ne­ga­li lik­ti ne­pa­mi­nė­ta. Vi­siems mums ge­rai ži­no­mas nuo­la­ti­nis lie­tu­vio bur­no­ji­mas, ne­pa­si­ten­ki­ni­mas sa­vo iš­si­rink­ta val­džia.

Pa­si­ro­do, tai nė­ra tik iš­skir­ti­nis šių lai­kų reiš­ki­nys! Pu­ti­no ro­ma­ne ra­šo­ma: „Jau kai mū­siš­kis įsi­gau­na į val­džią, amen! Nėr blo­ges­nio na­ra­do! Prieš rin­ki­mus tai tą ūki­nin­ką į pa­dan­ges ke­lia – ir ūki­nin­kų kraš­tas, ir vals­ty­bės pa­grin­das, ir tau­tos atei­tis. O nueik į įstai­gą, tai ko­kia nors iš­si­pus­čiu­si pa­ne­lė striu­ku si­jo­nu no­sį rau­kia, kal­bėt ne­no­ri, o koks po­nė­kas nu­zu­lin­tom al­kū­nėm tai dar ir ap­rėks ta­ve. Kiek­vie­ną ma­lo­nės mal­dau­ki.

Vie­ni no­ri kuo grei­čiau pra­lob­ti, pi­ni­gų pri­si­lup­ti, ki­ti gir­tau­ja, ulio­ja, tre­ti di­de­liais po­nais sta­to­si, o nie­kas pa­do­riai dar­bo dirb­ti ne­no­ri“ („Al­to­rių še­šė­ly“, 2011, p. 547).
Pa­žįs­ta­ma, tie­sa? Juk ir šiais lai­kais apie tai ko­ne kas­dien te­le­vi­zi­jo­je kal­ba­ma, žur­na­lis­tai daug ra­ša­lo iš­lie­jo po­li­ti­kų, val­di­nin­kų ydas ir nu­si­žen­gi­mus be­fik­suo­da­mi. Iš šian­die­ni­nių per­spek­ty­vų žvel­giant, ne­guo­džia ir Va­sa­rio pa­stan­gos ban­dy­ti ap­gin­ti ano me­to po­li­ti­kus: „Vi­sa tai, dė­de, gal ir tei­sy­bė, bet rei­kia iš pra­džių ir pa­ken­tė­ti. Mū­sų val­di­nin­kai dar ne­pra­tę, o daž­nai ir tin­ka­mo moks­lo ne­tu­ri. Pa­lau­kit nors de­šim­tį me­tų. Tu­rė­si­me sa­vo mo­kyk­lo­se mo­ky­tų žmo­nių, ta­da bus ir tvar­ka ge­res­nė“ (Ten pat.).

Šian­dien skai­čiuo­ja­me 80-uo­sius ro­ma­no iš­spaus­di­ni­mo me­tus, kuo­met Pu­ti­nas Liu­do Va­sa­rio lū­po­mis ra­gi­no bent de­šim­tį me­tų pa­ken­tė­ti, esą tuo­met tvar­ka bus ge­res­nė. Ta­čiau var­gu ar ji šian­dien, praė­jus ge­ro­kai dau­giau nei de­šimt me­tų, ge­res­nė… Ma­tyt, ne vis­ką lai­kas pa­jė­gus pa­keis­ti, o ro­ma­ne iš­sa­ko­mos tie­sos, pa­ste­bė­ji­mai ar įžval­gos ne­bū­ti­nai tu­rė­tų bū­ti (per)skai­to­mos tik is­to­riš­kai.

Pa­si­da­li­jus sa­vo pa­ste­bė­ji­mais iš nau­jai per­skai­ty­to se­no ro­ma­no „Al­to­rių še­šė­ly“, no­rė­jo­si ne tik pri­min­ti apie gra­žias šių­me­tes su­kak­tis, bet ir pa­lin­kė­ti at­ras­ti sa­vo san­ty­kį su bran­džiais, is­to­ri­ne dva­sia al­suo­jan­čiais li­te­ra­tū­ros teks­tais. Ge­ro, per am­žius sa­vo ver­tės ne­pra­ran­dan­čio, kū­ri­nio at­si­ra­di­mui rei­kia stip­rių su­krė­ti­mų, ta­len­tin­gų kū­rė­jų. Ka­žin kiek jų to­kių tu­ri­me šian­dien?

Straipsnio nuoroda: http://www.skrastas.lt/?data=2013-02-22&rub=1146671142&id=1361466889&pried=2013-02-22