„Dėl ko verta gyventi?“ Pagal šitaip suformuluotą temą pernykščiai abiturientai rašė bandomojo egzamino samprotavimo rašinį. Šįmet pagal šią temą parašyti samprotavimai analizuojami brandos egzaminų vertintojų seminaruose. Mane nustebino (greičiau – šokiravo) ne tik ezopiška temos formuluotė (negi niekam iš vertintojų nekilo klausimas, ko gi čia iš tiesų klausiama?), bet ir vieno darbo analizė, vertinimas ir komentarai, arba kitaip – darbo aprašas.
< ...> Gal rengiant užduotis reikėtų pamąstyti: o kaip patys į šį klausimą atsakytume? Ar jis aiškiai, nedviprasmiškai suformuluotas?
Diskusijų – samprotavimų temos neturėtų būti „ezopiškos“, kad nebereikėtų sukti galvos nei rašančiajam, nei darbą taisančiajam, ko gi iš tiesų norėta paklausti. Jei šiuo atveju rūpėjo padiskutuoti apie prasmingus gyvenimo siekius ar vertybes, kurios turėtų būti ginamos, tai taip ir reikėjo paklausti. Tada labai tiktų ir V.Kudirkos eilutės, ir Maironio „Jaunoji Lietuva“…
Klausimas samprotavimui, mano galva, pats savaime turėtų versti diskutuoti, svarstyti… Reikėtų prisiminti, kad klausimas formuoja tolesnę mąstymo kryptį.
Minėtuoju atveju, paanalizavus taisiusiųjų „analizę“, tampa aišku, kad rašinys buvo vertinamas ne pagal paskelbtą temą, o pagal tą, kuri sudarytojų buvo turėta omenyje. Ezopiškas klausimas. Ezopiškas vertinimas. O mokinys rašė tai, ką diktuoja sveikas kalbos jausmas.
Straipsnis DIALOGE: http://www.dialogas.com/laikrastis/2013/7/samprotavimu-temos-neturetu-buti-%E2%80%9Eezopiskos%E2%80%9C/
