Vienas mano buvęs mokinys, dabar trečiokas gimnazistas, Skype pasiguodė, kad penktadienį jie jau rašo INTERPRETACIJĄ. Ką jūs manote apie tokį metodą, kai be mažiausio aiškinimo, strategijų ir pan. mokinys įmetamas į situaciją ir jam liepiama „plaukti”, t.y. interpretuoti tekstą?
Kaip jūs mokote interpretuoti?
Aš irgi pirmąją interpretaciją rašau iš Donelaičio, o iki to laiko mokomės – žingsnelis po žingsnelio. NETIKIU, kad vaikai to gali išmokti intuityviai, be metodikos, vien paklausę kokio parašyto darbelio. Kursą pradėjau nuo tautosakos, skaitėm pasaką „Bebenčiukas” ir mokėmės nusakyti situaciją 1-3 sakiniais. Nė vienas iš naujųjų mokinių (kitus mokau nuo 5 ar 8 klasės) nenusakė gerai – vis bandė užtraukti ant savo išankstinio žinojimo kurpalio :D, tad vis liepiau cituoti, kaip pasakyta tekste: ragana ne pagrobė, o pasiėmė Bebenčiuką, seserys išėjo ne Bebenčiuko, o raganos ieškoti, Kvailutė ne išvadavo, o tik parsinešė Bebenčiuką… Kadangi vienintelis leidžiamas teksto tipas interpretacijoje – samprotavimas (!), daug dėmesio skiriu jam – renkamės interpretacijos kryptis, pavyzdžiui: būti protingam ir išmintingam – ne tas pats; kaip tu elgiesi su pasauliu, taip ir pasaulis elgiasi su tavimi ir t.t. Jei ir rašome ką nors, tai ne ilgesnius kaip 2 pastraipų darbelius, klasėje juos skaitome, tobuliname, vertiname pagal susikurtus ir lentoje užrašytus kriterijus.
Man gaila būtų savo akių skaityti kokius visai „žalius” bandymus.
Aš taip pat 11 klasės kursą pradedu nuo Antikos. Prisimename mitus, Homero epus (apie juos išsamiai kalbėjom 9 klasėje), o paskui mitinio mąstymo trupinėlių ieškome lietuvių tautosakoje. Gerb. Reginos knygelė „Mitiniai motyvai tautosakoje ir literatūroje” man – parankinė knyga. Na, o pirmąją interpretaciją mano vienuoliktokai rašo iš Donelaičio. Iki tol mokomės interpretuoti žodžiu, kuriame pastraipas, jas tobuliname..
Žiūriu, Jūs visi (ar dauguma) 11 klasėje pradedate nuo tautosakos. Jaučiu, aš vienas nuo Antikos. Bet man kažkodėl taip geriau. Paprastesnis pasaulio atsiradimo aiškinimas 🙂 Tik tada, kai išeinam Antiką, imuosi lietuviško pasaulio atsiradimo teorijos aiškinimo/si(pasaulio atsiradimas, pasaulio medis, tautosaka). Paskui jį plečiu krikščionišku- Šv. Raštas. Nežinau, kiek tai logiška metodikos atžvilgiu, bet aš jau daugelį metų ,,varau pagal save”…
p.s. o interpretacijos mokymą vengiu pradėti nuo prozos (mokiniai linksta atpasakoti turinį), eiliuotas tekstas, šiuo atveju, man dėkingesnis 🙂
Na, aš, kaip sako ir mokytojas Petras, taip pat pradedu nuo pradžiamokslio. Šalia pradžiamokslio vienuoliktoje klasėje tuoj pat rikiuojasi lietuvių liaudies pasakos analizė. Leidžiu pasirinkti mitologinei analizei vieną iš trijų senojo tikėjimo pasakų – „Dvylika brolių…”, „Eglė žalčių karalienė” arba „Sigutė”. Dar labai mėgstu Šv. Rašto, tiksliau NT skaitinių interpretacijas, o mano „arkliukas” yra V. Mykolaitis – Putinas, kai mokiniai iliustruoja interpretuojamą eilėraštį, integruoju ir su muzika. Žinoma, kad neduodu rašyti iš karto – rašo juodraščius, tariasi dėl prasmių aiškinimo, paskui jau dailiname, kol padoresnės minties darbas gimsta.
Aš dirbu taip pat… Tik klaidas ne tik taisome, bet ir sisteminame…
Gal ir gerai, bet man asmeniškai būtų gaila laiko. Ir taip kartais ,,užsisėdžiu” prie kai kurių autorių. Aš visai nematau nieko blogo, jei pirmosios interpretacijos ir prastesnės- kaip sakoma, pirmasis blynas visada prisvilęs 🙂 Pirmąsias leidžiu ištaisyti (perrašyti), o paskui einu toliau- vaikai turi įprasti mokytis iš savo klaidų ir jų vengti skirtinguose tekstuose… Visada, tiesa, pasiūlau rašyti papildomai, savarankiškai- ieškodamas, klysdamas ir t.t. mokinys tobulina savo gebėjimus.
Tiesa, ypatingą dėmesį skiriu rašto darbų grąžinimo pamokoms- jos man pačios įdomiausios. Aptariu mokinių darbus, paskaitau geresnius, gal originalesnius. Kartais paskaitau tik pastraipas. Lentoje nurodau klaidas, neretai jos būna pasikartojančios, patariu, ko vengti. Tik niekada nesakau garsiai pavardžių , kurių darbus skaitau. Na, ir tada taisome.
Pirmąją interpretaciją visuomet perrašome tris kartus. tada rezultatai būna neblogi. Po kiekvieno perrašymo beveik su visais kalbuosi individualiai, aiškindamas jų klaidas ( išskyrus rašybos). Mokytojui tai didelis krūvis, bet tik tuo kartu, nes vėliau dauguma mokinių klaidų daro mažiau.
Mes su 11-okais aptarėme tuos analizės būdus Literatūros erdvėse, 1-ną interpretaciją kada nors rašysime, kai labai patiks koks kūrinys. Šiaip mokomės samprotauti. Daviau kelis klausimus raštu apie juos pačius, jų gyvenimą, truputį apie skaitymą; reikėjo argumentuotai atsakyt. Štai ir pirmieji pažymiai (labai geri), o tuos atsakymus susiejus – puikiausias rašinys išeitų. Bet tai vėliau, vėliau, kai bus tamsu ir niūru ir nebebus kur dingt:)
Malonu įsijungti į Jūsų gretas, nors nelabai drąsu…
Žinote, mano vienuoliktokai taip pat kitą savaitę jau bandys rašyti interpretaciją…Kadangi tokia metodika dirbu jau ne pirmus metus ir ji man pasitvirtino, pabandysiu pasidalinti patirtimi.
Aš taip pat keletą pamokų skyriau interpretacijos pradžiamoksliui, skaitėme ir analizavome interpretacijų pavyzdžius. Kadangi kursą pradedame nuo tautosakos, tai pirmiausia bandysime interpretuoti pasaką (prieš tai dvi pamokas skyriau kitos pasakos analizei ir interpretacijai). Pirmojo darbo dar nevertinsiu – grąžinsiu su pastabomis paraštėse ir pabaigoje, darbus aptarsime. Po savaitės rašysime antrąjį variantą, kurį vertinsiu pažymiu.
Beje, tie pažymiai jau būna gana neblogi…
Tiesa, pamiršau paminėti, kad savo vienuoliktokams,(juos mokau nuo penktos klasės) dar vedu modulį „Teksto kūrimas ir analizė“, kurio pirmą pusmetį skiriu būtent teksto analizės ir interpretacijos mokymui.
Smagu mokytis su jumis. Man pačiai reikia tokių pamokų, jei kartais tikrai sulygintų gimtosios ir valstybinės kalbos egzaminus. Nemanau, kad jūsų egzaminą lygintų su mūsų, kur 50 proc. kalbos vartojimo bei teksto suvokimo užduotis ir tiek pat rašinys. Suprantama, neblogai, kad patikrinama ir gramatika.
Turiu tokią atmintinę . Keletą pamokų skiriu būtent pradžiamoksliui- kas yra interpretacija? Apie ką joje reikia kalbėti? (kas? kaip? Kodėl?; laikas, erdvė, veikėjai; lit. rūšys, žanrai; kontekstas…). Tai formalu, bet tik supažindinu, akcentuoju, kad negalima tik išrinkinėti šitų dalykų iš teksto. Paskui skaitau kokį nors interpretacijos pavyzdį- vieną geresnį, kitą- prastesnį. Kitas žingsnis- teksto suvokimas ir jau tada bandome rašyti; kartais netgi duodu (priklauso nuo klasės) teksto suvokimo klausimų atsakymus paversti rišliu tekstu.
Dėkingiausi tekstai (man): M. Mažvydo ,,Katekizmo” ištrauka, K. Donelaičio ,,Metų” pasirinkti epizodai.Paskui einame prie sudėtingesnių. Prisipažinsiu, kad mano mokiniams sudėtingiausia interpretuoti S. Nėrį … Gal kad čia ,,pasiklystama” kontekstuose?…
p.s. kažkada buvau padaręs klaidą- pateikiau atmintinę ir iškart bandėme rašyti. Nieko nesigavo- gavau viską vėl nuo nulio pradėti, nes mokiniai tik formaliai iš tekstų išrinkdavo ,,būtinus” interpretacijai dalykus…
Na, o tą atmintinę kada nors galėsiu įdėti į svetainę. Ji man gera; sena, dar iš studijų laikų 🙂 Tokių dar nemačiau internete 🙂