Ar teko girdėti žmogaus ir deimanto alegoriją? Ji skelbia, jog visi žmonės yra gryniausi,
tobuliausi ir patys nuostabiausi deimantai. Jie švyti ir džiugina kiekvieną. Jie yra tobuli, todėl
gali viską: dainuoti, šokti, susipažinti, susirasti draugų, bet ką išmokti, patirti nesėkmes ir vėl
atsitiesti. Tačiau laikui bėgant pasitaiko purvo, kuris gula ant žvilgančio paviršiaus. Įžeidimai,
pašaipėlės, šmeižtas, baudos ir draudimai. Purvini deimantai praranda grožį, tačiau teršalų
nenuvalome, o slepiame jį po dažų ir lako sluoksniu – taip jie atrodo kur kas geriau. Mes
perkame daiktus, einame linksmintis, pavydime, verkiame, mušamės, apsimetame puikiais
žmonėmis, siekiame beprotiškų svajonių, kad paslėptume purvą. Beprotybė! Juk viduje
esame deimantai, o pasauliui rodome laką!? Kam? Kad paslėptume purvą? Juk ne patys jį
užsidėjome- tiesiog nejučiomis leidome jam susikaupti.
Mes esame tobuli deimantai. Ir kuo greičiau nulupsime netikrą laką, ryžtingai
nusikrapštysime purvus, tuo greičiau išvysime deimantinį spindesį, kuris slypi kiekvieno iš
mūsų viduje. Mūsų tikroji nuotaika yra laimė – rami palaiminga būsena, kuri nepriklauso nuo
nieko. Juk deimantui nereikia gero oro ar krūvos pinigų, kad jis spindėtų.
Visa knyga:
